Prigimtinės religijos perspektyvos

Kažkada neatsargiai pagyriau Ramūną Karbauskį. Nesitikėjau, kad jis už neilgo užkops į Lietuvos politikos aukštumas. Daugelis suvokia tą mano giriamąjį žodį kaip stabo iškėlimą, tuo tarpu aš jau ir pamiršau, kodėl būtent tuo metu man įsiminė Ramūnas Karbauskis. Ir štai, tvarkydamas kriviu-krivis.lt tinklapį radau šią žinutę, kurios gale yra įsimintini pačio Ramūno Karbauskio žodžiai

Lietuvoje yra daug vaidilų profesionaliai užsiimančių mūsų prigimtinės religijos sklaida. Vieni priklauso Romuvai, kiti dirba pavieniui arba po kitomis vėliavomis, buriasi į atvirus ar uždarus, registruotus ar neregistruotus sambūrius. Šiais metais kaip niekada gausiai užderėjo naujų vaidilų. Visa tai rodo mūsų prigimtinės kultūros poreikį žmonėms. Visgi, kaip liaudyje sakoma, – „kiekis nereiškia kokybės“. Sutikti vaidilos dėstė savo mintis, kurios neretai skyrėsi kaip diena ir naktis.

Visi vaidilos stengiasi vardan tautos ir kelia jos gyvastį taip kaip kiekvienas supranta. Ir tai yra gerai. Tačiau daug daugiau nuveiktume, jei veiktume vieningai laikydamiesi tam tikros sistemos.  Pavyzdžiui: prie aukuro ateina žmogus, kuris turi religinių klausimų. Tuo tarpu aplink aukurą verda kalbos, kurios su Dievu ar senąja mūsų pasaulėžiūra mažai ką turi bendro. Argi nebūtų protinga pirmiausia paklausti kokių jausmų vedamas žmogus atrado aukurą? Deja… puolama įrodinėti, kad mes buvome karaliai, o ne kunigaikščiai, aiškinama, kad krikščionių dievas yra Jahve (kuris, suprask, yra mūsų priešas), kad Europos sąjunga tuoj mus visus išnaikins ar kad mūsų politikai yra tokie ir anokie. Lyg ir nuo Dievo prasidėjusi kalba staiga išsiplečiasi iki šiandieninių aktualijų ir žmogaus, atėjusio surasti Dievą, žvilgsnį užvaldo abejingumas visoms sakomoms „tiesoms“.  Paprastai žmogus daugiau prie aukuro nebeateina. Čia paminėjau tik žiauriausią atvejį. Darome mes ir daugiau klaidų.

 

Mes čia turime teatrą, kiną, per metus vyksta keli festivaliai, atvyksta labai daug turistų. Naisiai – kaimas, bet priėmė į darbą daugiau jaunų žmonių negu Šiaulių rajono savivaldybė. Su 500 gyventojų kultūriniais renginiais mes lenkiame visus kur kas didesnius miestelius. Suprantu, lemia mecenavimas, mano lėšos. Kai klausia, kam man to reikia, neturiu atsakymo. Reikia. Aš tai gavau iš tėvų per auklėjimą. Pats mecenavimas Lietuvoje niekaip nereglamentuojamas. Per mecenavimą gali pasidaryti ir pajuokos objektu. Bet kas dabar save pradeda vadinti mecenatu. Reikia įstatymo ir, kiek žinau, jį bandyta rengti, kad mecenuojanti įmonė ar asmuo galėtų vadintis mecenatu, jeigu kultūrai aukoja apie 2 mln. eurų. Niekada neklausiau, kokios iš to lengvatos. Vadintis mecenatu turi būti garbė. Kai renginiuose, kurie pas mus jau seniai yra blaivūs, prie manęs prieina tėvai su vaikučiais, sveikinasi, viliuosi, kad mažieji galvoja užaugę daryti kažką panašaus. Jeigu kada grįšiu į politiką, mano prioritetas bus švietimas ir kultūra. Dabar šios ministerijos pačios menkiausios, nupigintos. Nors iš tikrųjų Lietuvai jos yra pačios svarbiausios. Man svarbiausias žmogus yra mokytojas. Paklauskite mūsų Vyriausybėje, kas yra svarbiausias žmogus. Tikriausiai atsakys: prezidentė, premjeras, ministrai. (Respublika.lt)

Kaip vadinasi mūsų religija?

Kaip vadinasi mūsų religija?Kaip vadinasi mūsų religija? Ar mūsų religiją pagonybė? Juk pagonimis anksčiau buvo vadinami negabūs žmonės, nesuprantantys kas yra Dievas.  Ši kitaip manančių nuvertinimo taktika naudojama iki šių laikų. Todėl svarbu atskirti sąvokas ir reiškinius vadinti savo vardais. Vietoj pagonybės turėtume vartoti lietuvišką religiją atitinkantį terminą. Oficialiai tokio termino neturime ir kažin ar kada toks buvo, nes dar Gedimino laiškuose randame jo požiūrį „…kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą“ ; Tai tikrai ne pagoniška neišmanėlio mąstysena. Tai žmogaus išmanančio giluminius dvasinius reikalus kalba. Gediminui nereikia tikėti į vienatinį Dievą. Gediminas žino, kad Skaityti toliau: Kaip vadinasi mūsų religija?