Išraiška
„Folklioras“, – ištaręs svetimžodį, kunigas numojo ranka ir pasuko link mašinos. Kunigui teko sunki užduotis. Sunku buvo ir man. Laidoti vieną žmogų pagal du skirtingus papročius, nesusikertant ir neįplieskiant karo tarp giminių yra nelengva. O ką daryti, kai mirus žmogui artimiausi giminės yra skirtingų tikėjimų? Ką daryti tiems, kurie atsidūrė meilės religijos šešėlyje?
Tai nėra pirmosios laidotuvės, kuriose prieš mano akis įvyko krikščionybės ir senojo lietuvių tikėjimo susidūrimas. Tačiau, šios buvo pirmosios, kur aš su katalikų kunigu buvome lygiaverčiai apeigų vedėjai. Gerai suvokiau, kad kiekvienas mano žodis ir veiksmas bus įvertintas visų katalikų. Panašiai turėjo jaustis ir kunigas. Jis taip pat turėjo jausti ribas, kurių negalėjo peržengti. Čia kunigui turėčiau tarti pagiriamąjį žodį, nes, nežiūrint keletos nesklandumų, kurie visuomet pasitaiko, jis tų ribų laikėsi. O tokiu pakančiu požiūriu į kitatikius pasižymi toli gražu ne kiekvienas katalikų kunigas. Pakantumas kitaminčiui yra išminties ženklas.
Taigi, nei iš kunigo, nei iš manęs – dviejų apeigų vedėjų priešpriešos nekilo. Tiek aš, tiek kunigas stengėmės vienas kito darbui netrugdyti ir gana pakančiai patylėti tuomet, kai kitas atlieka vieną ar kitą būtinąją apeigą.
Mirusiojo artimieji, prislėgti nelaimės paskutines minutes leido šalia velionio, o jų giminystės ryšiai buvo per stiprūs, kad dėl skirtingos pasaulėvokos galėtų kilti nesantaika.
Labiausiai mane nustebino tai, kad nepakantumas lietuvių tikėjimui atėjo iš tos pusės, kuri esmiškai privalo būti pakanti bet kokiems papročiams. Kalbu apie laidojimo namus.
Kuomet samdai žmones atlikti tam tikrą darbą, nesitiki iš jų veiksmų, kurie yra prilyginami juodajai magijai. Bet kas šiais laikais apie tai ką nors gali pasakyti? Tokius veiksmus galima iš anksto nuspėti tik turint didesnę patirtį.
Artėjant karsto išnešimo valandai pasirodė šarvojimo salės darbuotoja ir man pareiškė, kad kai kunigas tars paskutinį žodį, karstas bus išneštas. Aš ramiai jai atsakiau, kad paskutinį žodį tars tas, kuriam leis tai padaryti giminės. Sučiaupusi lūpas darbuotoja dingo duryse. Giminės nuomonė matyt buvo jai neįdomi. Tuo tarpu aš pas artimuosius dar sykį pasitikslinau kaip ir kas turi būti.
Po kiek laiko pasirodė kunigas. Visa salė atsistojo. Įvyko įprastos apeigos, tik ačiū Dievui ne visi žodžiai nuskambėjo. Kaip minėjau, kunigas pasitaikė išmintingas ir nepylė žibalo į ugnį. Vos jam baigus apeigą salės darbuotoja pareiškė, kad artimieji atsisveikina su velioniu ir išnešami vainikai. Aš nieko nelaukdamas užtraukiau kalno giesmę. Nesu stiprus daininkas, todėl užsimerkiau, kad geriau girdėčiau savo balsą. Giesmė skirta ugnies deivei Gabijai, kurios prašoma pagelbėti sunkiame kelyje. Pabaigęs giesmę atsimerkiau.
Visų pirma įstrigo išsigandęs kunigo veidas. Jis buvo nustėręs tuo vaizdu, kurį aš užsimerkęs praleidau. Jo bažnyčioj, matyt, net neįsivaizduojama tokia panieka atliekamai apeigai. Išstumdžiusi visus žmones, salės darbuotoja šoko prie perkūničios žvakės ir ją pirmąją užgesino. Tą perkūničios žvakę vėliau įdėjau į karstą, nes ugnies, kuri dega mumyse jokia salės darbuotoja neužgesins. Sumaištis tęsėsi. Gėlės ir vainikai buvo daug svarbiau nei artimųjų atsisveikinimas ir jausmai. Tačiau „krikščionių“ trugdomos apeigos man nėra naujiena. Užbaigiau apeigą.
Vengdamas sumaišties pasikartojimo, kapinėse kunigas iš anksto su manimi susitarė, kuris iš mūsų tars baigiamąją kalbą. Kartu palydėjome karstą link duobės. Čia didesnių nesusipratimų neįvyko. Šiek tiek buvo sunku derinti krikščioniškas giesmes su kankliavimu, nes skleidžiama nuotaika skyrėsi kaip diena ir naktis, o ir nuo šalčio sugrubę pirštai nesugaudė stygų. Kunigui savo darbą atlikus ir išėjus, užbaigiau apeigą.
Šiandien džiaugiuosi, kad mums su kunigu pavyko išvengti giminės susipriešinimo. Tokiais atvejais visuomet reikia galvoti apie velionį ir jo artimuosius, o ne apie „teisingą“ tikėjimą ar nepriekaištingą apeigą. Jau pripratau, kad tie, kurie daugiausia šaukia apie meilę ir pakantumą, pamatę kitokį, savyje neranda nei tos meilės, nei to pakantumo. Ir tai liečia ne tik krikščionis. Džiaugiausi, kad tarp giminių to susipriešinimo neįvyko.
Tiesa, tokia darna tarp giminių būna ne visuomet. Pamenu vienas laidotuves, kuomet sūnus norėjo palaidoti tėvą pagal tėvo prieš mirtį išreikštą valią, – „Kad man jokių juodaskvernių nebūtų!“.
Velionis prieš mirtį ne sykį dalyvavo mūsų apeigose. Sūnus, sąlyginai pavadinkime jį Petru, ir šiandien yra vienas aktyviausių lietuvių pasaulėžiūros puoselėtojų.
Tuo tarpu, dukrai buvo neramu, – „Ką žmonės pasakys? Juk taip neįprasta“. O žmonės paprastai nieko nesako. Atvirkščiai, mums išvakarėse nuvažiavus ir sugiedojus keletą senųjų giesmių, žmonių akys tarsi praskaidrėjo. Tie senųjų giesmių garsai sujudina mumyse tokias gilias šaknis, kad žadina ne tik mirusį, bet ir gyvą.
Sekančią, laidotuvių dieną atvažiavęs dėdė nerado laidotuvėms tinkamo „krikščioniško vaizdo“ ir, sumušęs Petrą, jėga išstūmė jį iš tėvo laidotuvių. Teko skubiai važiuoti į pagalbą. Pamenu trise stovėjome už kelių šimtų metrų nuo kapinių. Apie kažką kalbėjome. Staiga Petras išėjo tarsi į kitą pasaulį. Jis mūsų nebegirdėjo. Paėmė ragą ir pradėjo pūsti. Aš ir vaidila Rimas Pakeris susižvalgėme. Supratę padėtį, pritarėme. Rimas savo ragu, o aš, kadangi tokio neturėjau, tai savo balsu. Visą dieną buvęs apniukęs dangus plyšo. Saulės spinduliai stačia galva nėrė į kapines, sudarydami siaurą tiltą tarp žemės ir dangaus. Gailus sūnaus pučiamo rago garsas tęsėsi visą amžinybę. Nežinau kaip jo plaučiuose tilpo tiek oro. Nutilus ragui, debesys užsivėrė ir ant odos pajutau krintant smulkų lietų. Pagal iš kapinių sklindančius garsus supratau, kad karstas jau nuleistas į duobę.
Turinys
Turbūt niekur kitur taip nepasireiškia tikėjimo priešprieša kaip per laidotuves. Tiek krikštynos, tiek vestuvės, tiek kitos šventės gali būti išskirtos laike ir erdvėje, taip išvengiant galimo susipriešinimo. O ir šventinė nuotaika užmerkia akis prieš smulkmenas.
Per laidotuves to padaryti neįmanoma. Kūno niekas neiškas ir antrą kartą neužkas. Netektis užaštrina jausmus ir todėl žmonės stengiasi, kad viskas būtų atlikta taip ir ne kitaip. Esant skirtingoms pažiūroms priešprieša neišvengiama.
Lietuvių pasaulėvokoje yra daug dėmesio skiriama sielos kelionei. Kažkada buvusi nuosekli papročių seka yra keičiama į papročius, kurie stokoja ir nuoseklumo, ir išbaigtumo. Vieni pokyčiai yra sąlygoti krikščionių bažnyčios, kiti pasikeitusios aplinkos.
Sakykime, būdynės. Anksčiau, mirus žmogui visi artimieji, giminės ir aplinkiniai kaimynai sulėkdavo pabūdėti prie velionio kūno. Apstoję ratu dieną ir naktį saugodavo kūną. Jokiu būdu nepalikdavo vieno. Buvo tikima, kad tokiu būdu siela yra apsaugoma nuo pragaišties.
Šiais laikais budynės yra praradusios savo pirminę prasmę. Krikščionių bažnyčia nemoko, kad artimiesiems reikia pasirūpinti mirusiojo siela. Kam rūpintis, kai Jėzus Kristus viską išgelbės? Vyrauja supaprastintas požiūris, kad tarus „tikiu į Jėzų Kristų“ pastarasis pasirūpins mirusiojo siela. Liūdna, kuomet krikščionys, tiek daug laiko skyrę biblijos skaitymui, taip ir nemato, ką tuo klausimu sako pats Jėzus Kristus.
Toks per ilgus amžius bažnyčios diegtas supaprastintas požiūris į sielos išgelbėjimą sąlygojo požiūrio į mirusįjį kaitą, kuri ypač išryškėjo per pastaruosius dešimtmečius. Šiais laikais mirusysis sunkiai atskiriamas nuo daikto ar eilinės prekės.
Tai ypač ryškiai matosi ritualinių paslaugų tiekėjų darbe, kuriems mirusysis iš tiesų yra savotiška prekė. Liūdna, kuomet žmonės dėl nežinojimo, nes bažnyčia to nemoko, ir, savaime aišku, dėl pasimetimo ištikus netekčiai, nusileidžia paslaugos tiekėjų reikalavimams, kurie, iš esmės, yra tik paslaugos pardavėjo užgaida, laužanti senuosius papročius turinčius gilią prasmę žmogaus gyvenime. Pavyzdžiui, kaip salės darbuotojai turi akiplėšiškumo pasibaigus darbo valandoms išprašyti artimuosius, o velionį, jam pavojingiausiu metu, palikti vieną? Man tai yra sunkiai suvokiama.
Kai nebematome tokių grubių pažeidimų, tai ar galime matyti daug švelnesnius? Tuo labiau, kai tuos pažeidimus darome patys?
Daugelis ateiname tik atsisveikinti su mirusiuoju, tam skirdami valandą ar pusvalandį. Ateiname atsisveikinti su mirusiuoju ir užjausti artimuosius, bet nepabudėti prie mirusiojo. Čia ir atsiveria tikroji tikėjimų skirtis.
Mūsų protėviai žinojo, kad vėlė nuo mirusio kūno toli nesitraukia. Būtent todėl budėtojai saugodavo mirusio kūną apsupę ratu. Kam tokia apsauga reikalinga ir nuo ko saugodavo – per plati tema, todėl čia tik trumpai priminsiu, kad Lietuvių pasaulėžiūroje mirtis suvokiama kaip eilinis virsmas. Siela palikusi kūną keliauja tolyn, todėl šio virsmo metu labai svarbi artimųjų apsauga ir apsuptis. Mūsų ir protėvių pasaulis iš tiesų yra vienas ir tas pats pasaulis, todėl ryšiai nėra galutinai nutraukiami. Tokia pasaulėvoka savyje turi savaiminį tęstinumą ir mirtis greičiau suvokiama kaip gyvenimo dalis nei pasaulio pabaiga.
Tuo tarpu, krikščionybės visas dėmesys yra nukreiptas į vieną, gal kažkada ir gyvenusį, sudievintą asmenį. Paėmus visas laidojimo apeigas, krikščionybėje mirusiajam skiriama labai nedaug dėmesio. Tačiau net ir tie dėmesio likučiai yra dar labiau mažinami. Pastaraisiais dešimtmečiais velionio kūnas nebeįleidžiamas į bažnyčią. Mišios už velionį laikomos be velionio. Kunigas dažnu atveju apie mirusį taria tik porą įprastinių žodžių. Visa kita mišių dalis nedaug kuo skiriasi nuo eilinių sekmadieninių mišių. Į šias mišias susirenka tiek artimieji, tiek giminės, tiek visi pažįstami. Nedalyvauti negalima, vis ta baimė „ką žmonės pasakys“. Tuo metu velionio kūnas yra paliekamas vienas šarvojimo salėje.
Kyla įvairūs klausimai. Ar mirusio vėlė eina paskui artimuosius į bažnyčią? Ar visgi lieka prie savo kūno? Jeigu giminės palieka mirusįjį kaip daiktą šarvojimo salėje, tai kam prie jo grįžta? Jei ten paprastas daiktas, tai viskuo gali pasirūpinti jau ir taip pasamdyti žmonės. O jei ne daiktas, tai kodėl taip aklai, spjaudami į savo senolių išmintį ir papročius, lekia į tą bažnyčią? Ką joje ras? Čia nėra tokie paprasti, daugelį krikščionių net žeidžiantys klausimai. Tačiau, neatsakę į juos, mes spjauname į mirusįjį, į tą artimą sielą, kuriai tuo metu ypač reikalinga pagalba. Žmonės, kurie turėtų budinti ir žadinti mirusiojo sielą, jam giedoti ir į ausį šnibždėti šventus žodžius, kažkur išvažiuoja ir palieka mirusįjį vieną.
Pamenu tautinių dainų grupė laidotuvėse giedojo giesmes mirusiajam. Didžioji dalis išlydėti atėjusių žmonių liko sužavėti. Po laidotuvių žmonės tiesiog klausė, – „Kas jie tokie? Dar tokio giedojimo negirdėjome!“. O tos dainos yra tokios senos, taip su mumis suaugusios, kad joms neįmanoma atsispirti.
Sunkiausiai jas klauso užkietėję krikščionys, nes perteikiama nuotaika yra visai skirtinga. Krikščioniškosios melodijos skatina gailestį, nusižeminimą ir liūdesį. Šie jausmai per laidotuves senaisiais laikais buvo ne itin pageidaujami, o viršijus tam tikrą ribą net stabdomi. Ne kelio pabaiga, o naujo kelio pradžia ir neišvengiamumas tvirtai eiti nauju keliu pabrėžiamas mūsų senose giesmėse. Ir tai yra teisinga, nes tai padeda išėjusiajam.
Gailestis ir liūdesys yra jausmai nukreipti ne į velionį, o į save. Tai niekaip nepadeda velioniui. Dabar žmonės priprato prie šių jausmų, kaip prie kokio narkotiko. Yra liūdna matyti, kai koks žmogus išeina iš laidotuvių per patį giedojimą akmeniniu veidu, nes negavo savo liūdesio dozės.
Tuo tarpu mūsų senosios dainos, jei jų klausai dažniau, tampa tikra sielos atgaiva. Stebėtina, kad šiais laikais šis turtas yra savotiškai draudžiamas. Apie bažnyčias čia net nešneku. Jei ten ir nuskamba kokia lietuviška muzika, tai tik laikinai ir tik tam, kad patrauktų daugiau žmonių. Liūdna, kai toks požiūris vyrauja ir kitur.
Pavyzdžiui, nuėjau ir paprašiau, kad pakeistų laidojimo salėje esančią muziką. Maloniai sutiko ir paklausė kas tai per muzika. Pasakiau, kad tai lietuvių dainos, skirtos mirusiesiems. Gavau pusiau griežtu, pusiau išsigandusiu balsu atsakymą, – „Ne!“. Po keletos nejaukios tylos sekundžių darbuotoja pasiūlė grotuvą. Ir tai ne kažkoks pavienis atvejis. Matyt tai ne atsitiktinumas. Kodėl lietuvių dainos kelia tokį atmetimą? Matyt žmonės jau nebesuvokia, kad tomis dainomis budinamas mirusysis anapusiniam gyvenimui.
Daugelis apie tai nesusimąsto. Vadovaujasi paprasta nuostata – daryti kaip kiti daro. Ta baimė pasielgti kitaip, nes gi „ką žmonės pasakys“, lietuviams yra pridariusi labai daug bėdos, todėl artimiausiu metu turėtų būti labai aiškiai suvokta ir sykį visiems laikams atsakyta, kad visi mes esame žmonės ir kiekvienas turime savų priežasčių elgtis vienaip ar kitaip. Elgsena „kaip visi“ yra lengvai primetama iš šalies, todėl taip elgtis reiškia atsisakyti savęs. Ar tai suderinama su Dievo mintimi? Abejoju.
Kęstutis Račkaitis
P. S. Straipsniui papuošti panaudotas šiek tiek pakeistas Čiurlionio piešinys „Žiema“.
