Stebuklas ant Šatrijos kalno

„…Sunku uždegti tamsą,
Lengviau gesinti šviesą.
Ar man padėsi?
Jei taip – mes būsim jau dviese…

…Laikas keistis, brolau, laikas keistis
Laikas keistis, brolau, laikas keistis, brolau
Tegu degs revoliucijos…“

Tai žodžiai iš G&G sindikato dainos simboliniu pavadinimu „Laikas keistis“. Matyt taip jau nulemta Dievo, kad kaita ateina nelauktai. Ten kur šimtmečiais buvo tamsu ir  žmonės sunkiai bepamena buvus šviesą, ši vėl netikėtai suspindi. Rugsėjo 10-tą dieną užgeso 2016-tų metų švyturys Adolfas Gedvilas, kuris 1994 metais atkūrė amžiną ugnį. Šią ugnį Adolfas likusį gyvenimą puoselėjo savo namuose ir dalijo žmonėms. Dabar ši ugnis yra pasklidusi po visą Lietuvą.

Šatrijos kalnas su užuovėja ugniai. Vaizdas, tarytum stovėtų senoji mūsų šventykla.

Rugsėjo 12-tą dieną Antanina ir Petras Kaspučiai atsivežė į laidotuves savo aukurėlį ir išlydėjus velionį į amžiną kelionę pasiūlė iš kapinių ugnelę bent jau laikinai užnešti ant Šatrijos kalno. Mintį palaikė būrelis bendraminčių. Ant Šatrijos kalno vaidila Darius Ramančionis pravedė nedidelę apeigą  ir, begęstant aukure paskutinėms liepsnoms, visi susirinkę pradėjo sakyti savo palinkėjimus. 2016-tų metų švyturys, tikrasis Lietuvos vytis, Vaidotas Digaitis įdėmiai klausė draugų norų ir apibendrindamas visų palinkėjimus tarė:

– „Jūsų palinkėjimuose girdžiu vieną norą, tai yra, kad ši ugnelė degtų visuomet ir neužgestų. Tebūnie taip!“

Ir ant Šatrijos nuaidėjo susirinkusių vienbalsis „Tebūnie!“.

O laužas jau ėmė gesti. Vaidotas nepasimetė, griebė vėliavos kotą ir ėmė jį drožti su duonriekiu peiliu:

– „Va malkelių jau yra. Kol degs šis vėliavos kotas iki miško nueisit“, – tarė jis tvirtu balsu.

Naktis ant Šatrijos

Kol parnešė malkas vėliavos kotas tapo pakankamai smailus, kad būtų galima įsmeigti į alkakalnį. Nuo to laiko vėliava ten ir tebeplėvesuoja. Nežinia kiek rimtai draugai priėmė Vaidoto mintį, nes netrukus visi išsiskirstė ir Vaidotas vienas liko saugoti ugnies. Ką Vaidotas galėjo pagalvoti pirmąją audrų niokojamą parą, būdamas vienas ant kalno? Ar kas nors prie jo prisijungs?

„…Sunku uždegti tamsą,
Lengviau gesinti šviesą.
Ar man padėsi?
Jei taip – mes būsim jau dviese…“

Šatrijos „akis“ nukreipta į dangų

Tikrą karį visų pirma palaiko artimiausi žmonės. Žmona atvežė vyrui valgyti. Sekančią dieną pradėjo rinktis išsibarstę draugai. Ir tai, kas pradžioje atrodė neįmanoma, po truputi bendrų pastangų pagalba pajudėjo. Antrą naktį Vaidotas jau turėjo palapinę. Bet iš jos buvo mažai naudos, nes lietus ir viesulas priešinosi vyčio sumanymui. Vaidotas suvokė, kad be rimtesnės priežiūros ugnies neišlaikys, todėl netrukus išdygo iš plokščių sukalta vėjo užuovėja.  Užuovėja primena seną šventvietę, kurios viduje netrukus atsirado tautiniai raštai.

Raštai užuovėjos viduje

Tolimesnių įvykių net nepasakosiu, nes viskas dar gyva ir galima pamatyti, bei pačiupinėti. Svarbiausia, kad nuo Šatrijos pasklido vilties šviesa, kad mes dar gyvi. Gyvi ne tik kūrendami ugnelę savo širdyse ir namuose, atskirai, pasislėpę nuo visų, bet turime ir gyvą ugnį, prižiūrimą žinių bei vaidilų, kur galima kiekvienam ateiti ir pasisemti šviesos bei protėvių išminties. Šis sumanymas ypatingai svarbus mūsų vaikams, kurie autobusais atvažiuoja į Šatriją ir mato ne tuščią pievą ant kalno, o gyvą kalną, su ugnimi, su žiniu, kuris viską aprodo ir papasakoja. Ir ant Šatrijos kalno vaikų širdyse uždegta ugnis sukurs meilę savo kraštui, ir įleis jaunimas šaknis į šią žemę ir puoselės ją taip kaip puoselėjo mūsų bočiai.

„…Laikas keistis, brolau, laikas keistis
Laikas keistis, brolau, laikas keistis, brolau
Tegu degs revoliucijos…“

Vaidila Algirdas Unikauskas budi ant Šatrijos kalno

Straipsnį puošia Rimo Pakerio nuotraukos.
….KELIAS KELIASI ŽEMAITIJA Į SU KILIMĄ…JAU ANT ŠATRIJOS  KALNO VYTIS UŽJOJO… UGNIMI ŠVIEČIA IR TAUTĄ IŠ ILGO AMŽIŲ MIEGO PABUSTI KVIEČA…. 

(PAPILDYTA)

Ugnies saugotojus Antaniną ir Jurą Kaspučius aplankė Adolfo Gedvilo žmona Magdutė

Diena šventykloje debesyse

Juras Kasputis

Saulė jau pakilusi gerokai į dangų, šviesi giedra diena, saulės spinduliai maloniai šildo, nors vėjas neleidžia pamiršti kur esu. O esu aš ant Šatrijos, sėdžiu patogioje kėdėje ant paties kalno krašto. Vaizdas tiesiog kerintis; kur bepažvelgtum – gražioji kalvomis nusėta Žemaitija. Atrodo, kad sėdėdamas turėčiau mėgautis kiekviena akimirka ir neatitraukti akių nuo kraštovaizdžio. Netiesa, aš įdėmiai stebiu akmeninį aukurą, kuriame jau įsidega ugnis ir mažą aukurėlį, kuris negęsta jau 11ta para, kuris šią naktį šildė ir švietė jam pastatytoje šventovėje, o dabar taip maloniai traškėdamas „kalba“ ir skleidžia po visą kalno viršų aštrų dūmą. Atrodo taip nesenai, tik prieš kelias valandas amą užėmę vaizdai jau nutolo, kalvos liko lengvame melso atspalvio rūke, kuris savo pasteline spalva kažkur toli toli sujungia į vieną visumą ir dangų ir žemę. Visuomet taip turėtų būti – viskas turėtų egzistuoti visumoje. Besėdint galvoje sukasi pačios keisčiausios mintys – nuo žavėjimosi Lietuvos grožiu iki vidinių apmąstymų apie žmones, jų tikėjimą, svajones ir jų įgyvendinimą. Nebereikalo aš apie tai kalbu, būtent dėl žmogiškojo užsispyrimo ir mums suteiktos laisvės svajoti, šiuo metu esu čia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris palaiko mintį ant Šatrijos kalno kūrenti šventąją Ugnį. Trumpam tapom šio kalno šeimininkais, Ugnies sergėtojais. Nors ir keičiamės paromis, atrodo, kad esu čia gerokai ilgiau. Kaip vakarykštė diena buvo pilna žmonių šurmulio, turistų ir žioplinėtojų, susidomėjusių kas čia vyksta ir tokių, kurie nebyliai praeidami tik numeta šaltą abejingumo pilną žvilgsnį. Taip šis rytas yra visiška priešingybė – tyla, ramybė, kalno eikštelėje tik lengvai šmėžuojantis dūmas ir tolumoje skrendančių gervių balsai. Atrodo visai nesenai, prieš geras tris valandas būdinomės iš snaudulio, kūnas pavargęs po beveik bemiegės nakties buvo sustingęs, o ryto vėsa visai netraukė laukan. Tačiau pravėrus duris ir žengus kelis žingsnius laukan akis pasitiko pasakiškas vaizdas – galybė kalvų ir kalvelių, pribarstytų Žemaitijos žemėse, „mirko“ šaltame rudens rūke. Bundant Saulužei rūkas darėsi vis didesnis, pamažu ėmė skandinti kalvas ir ant jų įsikūrusias sodybas bei jas supančius medžius. Ir atrodo vieninteliai gaidžiai tam priešindamiesi šaukė, o tylios sodybos ir miegantys medžiai lėtai atsidavė rūko valiai. Nepraėjo net pusvalandis ir Šatrija tapo tikrų tikriausia Ugnies šventykla debesyse. Nebeliko nieko – nei sodybų, nei kalvų – viską užliejo tirštas rūkas. Rūkas, kuris negailestingai paskandino viską, kas maišėsi jo kelyje, keista, tačiau kalno jam įveikti nepavyko, ko pasekoje pranykus išorinam pasauliui likome tik mes. Mes ir tik mes paskutinę parą esame čia svarbiausi – juk mes ugnies sergėtojai. Dienai vis labiau įsibėgėjant dingo rūkai, kartu su jais ir miego noras. Galvoje sukosi tik ateinančios dienos planai, bet svarbų svarbiausia – kas pakeis mus, kas prisidės prie didžio darbo ir nepabijos parodyti savo tikėjimo tvirtumo, savo valios ir užsispyrimo. Gal todėl sutikus Vaidotą kaskart noras padavus ranką apkabinti kuo stipriau – taip išreiškiant pagarbą jam už pastangas ir siekius pagerbti Adulį.

Ant kalno vėl pradėjo rinktis žmonės ir viduje ėmė rastis šiluma ir žinojimas, kad gera gyventi šalyje, kurioje yra tokių žmonių.

Juro Kaspučio nuotrauka
Mitinė būtybė Juodas Kudlotas (arba tiesiog Kudlius) saugo Šatrijos ugnį
(BUS DAR PILDOMA)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *