Švyturys 2017

Švyturys 2017

Vidurdienį, kai šviečia Saulė,
Kraštą pasaulio siekia akis.
Žemę nukloję keliai ir takeliai
Nuveda ten, kur geidžia širdis.

Bet ir vėl, sąmonei aptemus,
Pasaulį pasiglemžia naktis.
Kam sapną nešdama,
kam nebūtį…
Kas žino, – ar rytas dar prašvis?

Ar yra šiam pasauly, tarp tamsybių tirštų,
Kas pažadina sielą, kas pabudina mus?
Kas tamsoj nušvies kelią, kas paklysti neleis?
Ar yra bent vienas katras dega,
ar yra bent vienas … šviesus?

Eilėraštis baigiasi šiek tiek liūdna gaida, nors gyvenime viskas yra atvirkščiai. Jei ieškosime nepriekaištingų žmonių, savotiškų pavyzdžių, išbrauksime viską kas gyva ir taip užsidarysime stabmeldystėje. Tuo tarpu, žmonės yra gyvi ir jie turi įvairias pažiūras, daro klaidas. Apdovanojimai ar įvardinimai sukuria regimybę, kad pažymėtasis yra nepriekaištingas. Visgi reikia prisiminti, kad į tą patį žmogų mes žiūrime iš skirtingų kampų, todėl dėmesio sulaukusio žmogaus šešėlio dydis priklauso nuo žiūrėjimo kampo. Net ir bendru sutarimu išskirti žmonės nebus nepriekaištingi (pavyzdžiui valstybinio Jono Basanavičiaus, ar kitų apdovanojimų pelnytojai). Kiekvienas žmogus turi praeitį ir ateitį ir jei žmogus bandys vieną ar kitą taikyti prie aplinkinių lūkesčių, tuomet jis gyvens jau nebe savo gyvenimą. Taip suvaržytas žmogus nešviečia. Šviesa ateina iš gyvasties ir šviesti turėtų ne tiek mūsų vardai, kiek darbai. Būtent iš darbų ir susidaro Švyturys nušviečiantis mūsų protėvių nutiestą giją. Žemiau išvardinti žmonės netūrėtų būti lyginami pagal atliktų darbų svarbą ar apimtį, nes yra dar daug žmonių, kurių iš viso nepaminėsime. Nepaminėsime tik todėl, kad sunku viską apimti vienu metu. Todėl dar sykį pakartosiu, kad viršuje esančios eilės yra per daug liūdnos. Aplinkui turime daug nuostabių žmonių ir kuo dažniau mes juos minėsime, tuo šviesesnė bus mūsų aplinka.

Algirdas Saudargas
Algirdas Saudargas

„Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją“ kažkada sakė Antanas Maceina. Vedamas šios minties Algirdas Saudargas šiais metais parašė svarbų straipsnį „Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne“, kuriame įrodė, kad savo laiku Algirdo Patacko bei Aleksandro Žarskaus tyrinėta žodžio kamiene esančių priebalsių simetrinė kaita, duodanti ir simetrinę prasmės kaitą, yra ne atsitiktinė, nors tokius teiginius iki šio laiko atkakliai neigė bet kuris lingvistikos ragavęs mokslininkas. Algirdo Saudargo platesnis žvilgsnis leido suvesti duomenis iš skirtingų mokslo sričių ir įrodyti tai, ką kiekvienas lietuvis jautė, tik negalėjo paaiškinti. Po šio Algirdo Saudargo darbo mokslininkai turėtų atsargiau elgtis ir lengva ranka nebenubraukti „liaudies etimologijos“, nes tai yra vertinga medžiaga gilesniam mūsų pasaulėvaizdžio suvokimui.

Alvydas Jokubaitis
Alvydas Jokubaitis

Gerai kai žvilgsnis yra ne tik gilus bet ir platus. Pastarųjų dešimtmečių žiniasklaidos brukama pasaulėžiūra susivedanti į du žodžius – „aš“ ir „mano“ baigia suskaldyti tautą. Žmonės, bijodami būti apšaukti naciais ar fašistais, viešai vengia kelti tautai gyvybiškai svarbius klausimus.  Baimė prarasti darbą ir visuomeninę padėtį užčiaupė didžiąją dalį akademinės visuomenės. Mąstytojas Alvydas Jokubaitis yra vienas iš nedaugelio sugebėjusių atsispirti šiam poveikiui. Jo pastarųjų metų straipsniai, pasisakymai ir darbai suteikia platesnį žvilgsnį ir kitokį požiūrį į dabartinę mūsų padėtį. Turėtume jo įsiklausyti ir dar sykį permąstyti ar mes esame pavieniai asmenys, ar visgi politinė tauta, kuri pati brėžia savo ateitį. Visgi tautiškumą kartais reikėtų suvokti ne kaip nacizmą, o kaip galingą kultūrinės kūrybos akstiną.

Vytautas Radžvilas
Vytautas Radžvilas

Ačiū Dievui  turime ir daugiau drąsių mąstytojų. Gal net per daug drąsių. Tokių, kurie nebijo aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Vytautas Radžvilas ne pirmus metus moko studentus apie „Europos idėją“ ir parodo tos „idėjos“ ne tik šviesiąsias, bet ir tamsiąsias puses. Už drąsias mintis bei kalbėjimą be užuolankų Vytautas Radžvilas jau susilaukė darbdavių nemalonės ir tai tik patvirtina prielaidas dėl kurių kiti žmonės bijo išsakyti savo nuomonę. Džiaugiamės, kad dar turime didvyrių kurie nemaino savo pažiūrų pagal paskutinę madą ir savo pavyzdžiu perduoda pamatinius lietuvio charakterio bruožus.

Rimvydas Stankevičius (nuotrauka Valdo Braziūno)
Rimvydas Stankevičius (nuotrauka Valdo Braziūno)

Daugel tūkstančių metų mūsų protėvių išmintis buvo perduodama iš lūpų į lūpas, niekur neužrašant. Tai dainos, pasakos, mįslės… Per tiek laiko daug kas aptrupėjo ir prarado pirminį skambesį. Rimvydas Stankevičius yra įsitikinęs, kad būtina atkurti senąsias pasakas, sueiliuoti jas iš naujo, tam kad žodžiai neužkliuvę už klaidingo kirčio pasiektų vaiko jauną suvokimą. Panaudodamas visus savo, kaip nepakartojamo dainiaus, gabumus, Rimvydas Stankevičius parašė knygą „Pūgos durys“, kurią visiems jauniems tėveliams vertėtų ilgais vakarais garsiai skaityti vaikams.

 

Inese Krūmiņa
Inese Krūmiņa

Giliąsias savo krašto tradicijas puoselėja ir Inese Krūmiņa. Jos rankų darbo juostos yra ta kalba, kuri atneša pačias seniausias žinias iš mūsų protėvių, todėl kiekvienas gavęs jos juostą žino, kad juostoje yra įvyta tik jam skirta žinia. Šio ir kitų senųjų latvių amatų ji mokina ir jaunąją kartą. Inese Krūmiņa veda apeigas ir paskaitas, per kurias aiškiną senąją latvių pasaulėžiūrą. Dalį išminties ji sudėjo į knygą apie ženklus „Zīme. Raksts. Nozīme”. Na ir svarbiausias jos pasiekimas tai  pagimdyti ir užauginti 6 vaikai.

 

Henrikas Kulvinskas
Henrikas Kulvinskas

Gyvenimas juda į priekį ir besikeičiantis pasaulis įneša tam tikrų pokyčių kalboje. Henrikas Kulvinskas kaip koks Daukantas keičia svetimybes lietuviškais atitikmenimis. Daugelis sugalvotų naujadarų atskleidžia Henriko Kulvinsko gilų mūsų kalbos pajautimą. Tokio pajautimo palinkėtume visai lietuvių kalba užsiimančiai akademinei bendruomenei, nes žmogaus akiratis bei suvokimas priklauso nuo teisingos kalbos. Su Henriko Kulvinsko žodynu galima susipažinti svetainėje grynalietuviųkalba.lt. Čia rasite ir naujausią jo darbą – vertyklę.

 

Dagnis Čākurs
Dagnis Čākurs

Dagnis Čākurs Liepsaloj pastatė baltų šventyklą, kuri buvo atidaryta šį pavasarį. Šventykla stovi Dauguvos saloje ties Lokstene. Dagnis Čākurs visas savo jėgas skyrė verslui, kuriame sukosi visą gyvenimą, tačiau vieną dieną jis suvokė, kad per ilgą laiką sunkiai pasiekta nauda turi turėti tikslą. O ar gali būti kilnesnis tikslas nei savo tautiečių dvasinis pakylėjimas.

 

Vaidotas Digaitis
Vaidotas Digaitis

Šalia latvių šventyklos derėtų paminėti ir Šatrijoje kuriamą šventyklą, kurioje jau dabar nuolatos dega ugnis. Dega ne vieniša, o taip kaip senovėje – prižiūrima žmonių, ugnies saugotojų. Prižiūrimos amžinos ugnies mintis jaudino ne vieną žmogų jau seniai, tačiau įgyvendinti šią mintį niekas nedrįso. Tam reikia didelio pasiryžimo, todėl nenuostabu, kad tokio darbo ėmėsi drąsa ir atkaklumu jau pasižymėjęs Vaidotas Digaitis. Jo darbai buvo pažymėti ir praeitų metų Švyturyje. Tai kas vienam žmogui yra nepakeliama našta, tas būriui žmonių yra net ne našta, o savotiškas šventas laiko praleidimas, kalbantis su Dievu šalia ugnies. Šiuo metu Vaidotas Digaitis buria šventąją bendruomenę, ugnies saugotojus, kurie gali bent kartą metuose pabudėti prie ugnies. O kol dar visi saugotojai nesurinkti, tol Vaidotui kliūna didžiausia budėjimo našta. Jeigu Vaidoto Digaičio mintis bus įgyvendinta, tai atsivers visai kitos galimybės. Ugnis pagaliau pradės mūsų kraštą vienyti, o ne draskyti. Čia, esant galimybei, norime paraginti žmones nedelsti ir susisiekti su Vaidotu Digaičiu (8 686 31079).

 

Rimvydas Žiliukas
Rimvydas Žiliukas

Šiemet Kaune vos nenunešė Santakos aukuro, nuo kurio buvo uždegta Sąjūdžio ugnis. Stovi jis ten jau apie pusšimtį metų. Ne vienas dešimtmetis prie jo renkasi žmonės ir kūrendami ugnį prisimena protėvius ir senuosius papročius. Užsimojus pertvarkyti Santaką vietoj aukuro buvo nuspręsta pastatyti tris suoliukus. Tik visų neabejingų kauniečių dėka pavyko aukurą išsaugoti. Šioje kovoje savo išmintimi, sąžiningumu, drąsa bei atkaklumu pasižymėjo Rimvydas Žiliukas. Jis kaip šviesos karys suskaldė visą melu grįstą pamatą, kuriuo rėmėsi aukuro nunešimo šalininkai.

 

Rimas Pakeris
Rimas Pakeris

Prie Kauno Santakos aukuro išsaugojimo ne mažiau yra prisidėjęs ir Rimas Pakeris. Tiesą pasakius, neaišku prie kurio aukuro nėra prisidėjęs Rimas, nes beveik visi aukurai Lietuvoje yra sumūryti ir sutaisyti būtent Rimo.  Ir šiandien, jei tik kuri bendruomenė paskambina ir pasiskundžia iširusiu aukuru, tai Rimas jau sekančią dieną lekia su akmenimis ir įrankiais pagelbėti bendruomenei. Tai ne visi Rimo darbai. Jis kaip tikras krivis (o jį taip bendruomenė ir vadina) rūpinasi kiekvienu savo bendruomenės nariu.

 

Daiva Šeškauskaitė
Daiva Šeškauskaitė

Savo veiklos apimtimi panaši į Rimą Pakerį yra ir Daiva Šeškauskaitė. Su koncertais, paskaitomis ir renginiais Daiva keliauja po visą Lietuvą. 2001-ais metais apgynė daktaro disertaciją etnologijos kryptyje. Iš šios srities parašė ne vieną knygą, taip praskleisdama protėvių išmintį. Daiva Šeškauskaitė yra viena aktyviausiai besireiškiančių vaidilių Lietuvoje. Tai šviesaus proto ir tiesaus žodžio žmogus, sėjantis meilę savo kraštui visoje Lietuvoje.

 

 

Liucija Bungardienė
Liucija Bungardienė

Besikeičiančiame pasaulyje kasdieniai mūsų rūpesčiai prikausto dėmesį prie dabarties ir vienadienės mados praeitį greitai užkloja užmaršties dulkėmis. Tik jautrios sielos žmogus gali pajusti begęstančią  ugnį ir ją puoselėjant prikelti antram gyvenimui. Liucija Bungardienė dalina savo šilumą ne tik savo artimiesiems, bet ir visai bendruomenei, todėl nenuostabu, kad ji tapo bendruomenės širdimi, aplink kurią sukasi Stoniškių kultūrinis gyvenimas.

 

Alexander Mikus
Alexander Mikus

Aleksandras Mikus yra dažnas Lietuvos svečias. Minske Aleksandras turi subūręs bendraminčių būrį, su kuriais bando atgaivinti senąją baltarusių pasaulėžiūrą. Jo domėjimasis mūsų bendra praeitimi mezga naujus tvirtus kultūrinius ryšius. Lietuviams ir latviams Aleksandro veikla duoda platesni požiūrį į savąją kultūrą.

 

 

 

Regīna Valtenberga
Regīna Valtenberga

Regīna Valtenberga yra kiekvieno bendro lietuvių ir latvių susirinkimo siela. Regīnos vidinė šviesa ir gebėjimas suvesti skirtingų pažiūrų žmones atskleidžia naujas galimybes surasti bendras dviejų tautų šaknis. Be tarpininkavimo Regīna tiek lietuvius, tiek latvius dar moko senosios žinių išminties, leidžiančios nuspėti ateitį. Ne visiems šios žinios įkandamos, nes šiandieninis pasaulis nuo mažens skiepija visai kitą pasaulėžiūrą. Tik aštraus proto žmogus gali nepaklysti ir Regīnos pasakojimuose pamatyti esmę.

 

2 komentarai

  1. DĖKOJU LABAI UŽ GRAŽIUS PADĖKOS ŽODŽIUS IR PAGERBIMĄ!!
    DVIGUBAS DŽIAUGSMAS UŽ KITUS!!
    IR TEBŪNIE, KAIP DIDIS RAINIS RAŠĖ – „..NES MES KARTU TIK GALIME LAIMĖT, NES MUMS TAUTA STIPRIAUSIOJI JĖGA”.

    Pagarbiai, Regina Valtenberga-Karmazaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *