Dangus kaip ledo kalnas

Dangus kaip ledo kalnasKaip minėjome, Meška per Kalėdas užkopia į ledo kalną. Baltų mitologijoje kalno įvaizdis užima svarbią vietą. Pavyzdžiui:

Rojus, sako, gulįs rytų šalyje ant tokio aukšto kalno, terp tokių didelių upių (Basanavičius 1872)

Iš tautosakos sužinome, kad ant kalno stovi ir tėvelio dvaras ir auga gyvybės medis ir teka stebuklingi vandenys, pats kalnas yra iš stiklo ar ledo. Tiek stiklas, tiek ledas yra kietos ir slidžios medžiagos. Į tokį kalną įkopti yra labai sunku. Todėl mūsų protėviai, kaip jau minėjome, į įkapes dėjo meškos, lūšies ar vilko nagus.
Tačiau ir stiklas ir ledas turi dar vieną bendrą savybę – abi jos yra skaidrios medžiagos. Skaidrus yra ir mūsų dangaus skliautas. Dangaus skliautui galima pridėti ir „kietumo“ savybę, nes ant žemės viskas keičiasi ir mainosi, o dangaus skliautas yra pastovus. Žemė, kaip minkšta ar skysta medžiaga turi polinkį keisti savo formą. Ši savybė būdinga ir visoms gyvoms būtybėms. Tuo tarpu, dangaus skliautas nuo neatmenamų laikų vienodai sukasi virš mūsų galvų. Paprastai šio judėjimo pakitimų įžiūrėti neįmanoma. Toks pastovumas būdingas mirusiųjų pasauliui. Gal būt todėl Dausos, kaip mirusių šalis, buvo įsivaizduojamos ne žemėje, o danguje.

Ledo kalnas ir dangaus skliautas yra galimai susiję. Parodysime, kad laikant dangaus skliautą ledo kalnu, o zenitą – kalno viršūne, galima paaiškinti ne vieną mūsų pasaką. Pradėkime nuo visiems žinomos legendos  apie Gedimino sapną.

Medžiaga paimta iš straipsnio „Skaitant dangaus ženklus: Dangiškos pasakos“
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Paukščių Takas - Krivių krivis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *