Laimės pasaga

Kęstutis Račkaitis 2016.06.13

Artėjant Rasos šventei visi spėlioja ar laužus vėl užpils liūtis. Šiemet po sausros šis lietus tikrai negadins šventinės nuotaikos. Visgi, pabandykime spėti iš kur atsiranda tas vanduo per Rasos šventę. Pabandykime rasti kaltininką 🙂

Santrauka: Straipsnyje aptariamas „laimės pasaga“ pakaustyto žirgo ir žvėrių karaliaus levo (liūto) susidūrimas (pasakų masyvas AT 118). Parodoma, kad šių pasakų motyvai leido metų laikus suskirstyti į keturias pagrindines dalis. Aiškiai išskiriamos Kalėdų bei Rasos šventės. 

Viena iš šių pasakų patalpinta šiame tinklapyje.Pasaka apie arklį ir žvėris

J. Vaiškūno pateiktame Zodiake išskiriamos paukštinė ir žvėriškoji Zodiako dalys [1]. Prieš 6000 metų paukštinė Zodiako dalis galimai davė Paukščių Takui pavadinimą [2]. Tai ne vienintelės dangaus struktūros, įsirėžusios į mūsų tautosaką. Šiame straipsnyje aptarsime kitą galimą dangaus struktūrą, kurią sąlyginai pavadinsime Liūto-Žirgo ašimi, nors, kaip pamatysime vėliau, vietoj Liūto gali būti paminėtas ir kitas plėšrus gyvūnas.

Pradėsime nuo ryškaus mūsų pasakų personažo – levo (liūto). Mūsų tautosakoje meška, vilkas ir levas užima svarbią vietą. Pasakos su levo personažu  yra labai archajiškos ir kai kurie linkę manyti, kad jos atkeliavo iš paskutinio tarpledynmečio laikotarpio [3].  Mūsų gi nuomone, levo populiarumą pasakose lėmė Liūto žvaigždyno padėtis Zodiake. Prieš 6000 -7000 metų Liūto žvaigždynas savo metų bėgyje kulminuodavo per Kalėdas. Kaip tik tuo laikotarpiu formavosi zodiakas. Kalėdos – bene svarbiausia metų šventė, laikas kuomet šviesa nugali tamsą ir savaime aišku, kad tuo metu aukščiausiai pakylantis Liūto žvaigždynas, nurodantis vidurnaktį, buvo ypač svarbus. Tai matyt yra pagrindinė levo populiarumo mūsų tautosakoje priežastis ir galimai dėl to jis vadinamas žvėrių karaliumi, o jo simbolis siejamas su šviesa. J. Vaiškūno Zodiake vietoj Liūto puikuojasi Povo žvaigždynas ir tai kelia abejones ką tik padarytai levo populerumo tautosakoje prielaidai. Visg, tyrinėtojams liūto artumas paukščiui gerai žinomas.

Liūtas mitologijoje ir astrologijoje siejamas su Saule, tad jį pakeitus paukščiu išlieka ta pati simbolika, mat kai kurie paukščiai – sakalas, varnas, erelis, mitinis feniksas – nuo seno buvo laikomi Saulės simboliais. Kartais ir Saulės diskas vaizduotas su paukščio sparnais /…/ Žinomas paukščio ir liūto simbolių junginys – grifonas. Grifono priekinė dalis vaizduojama kaip erelio, o užpakalinė – kaip liūto [1].

Esant tokiai simbiozei simboliuose ir Zodiake, ir žinant, kad dangaus stebėjimas buvo senovėje labai svarbus užsiėmimas [4], [5], [6], [7], nenuostabu tautosakoje pamatyti tiek po sodą vaikštinėjančio povo [2], tiek žvėrių karaliaus levo personažus. Šiame straipsnyje panagrinėsime pasakų masyvą apie arklį ir liūtą (AT 118).

Yra ne vienas šios pasakos variantas. Kai kuriose iš jų pabrėžiamas viduržiemio ar vidurvasario laikotarpis [8], [9]. Paprastai pasaką sudaro trys dalys:

  • arklio išvarymo į mišką,
  • arklio ir levo galynėjimosi bei
  • levo ir vilko pokalbio dalys.

Pirmoje dalyje arklio į mišką išvaryme dalyvauja įdomi pora – gaspadorius ir berniokas  [9]. Gaspadorius, nusprendęs, kad šio arklio nebeišmaitins, liepia berniokui arklį paleisti į mišką. Arklys bernioko neklauso. Tada pats gaspadorius kalbina arklį eiti į mišką. Arklys pareiškia keistą norą – būti pakaustytu. Berniokas arklį pakausto.

Šioje dalyje galima įžvelgti keletą mitologinio pasaulio atspindžių. Pirmiausia, tai gaspadoriaus ir bernioko pora yra labai jau panaši į Perkūno ir Teliavelio porą. V.Toporovas yra pažymėjęs, kad Teliavelis yra Perkūno pagalbininkas. Teliavelis (dar vadinamas Kalveliu) mūsų mitologijoje yra kalvis, kuris iš geležies nukalė Saulę ir užmetė ją į dangų. Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai mano, kad

Pastarasis faktas leistų daryti prielaidą, kad geležis iš apatinės pasaulio sferos perkeliama i viršutinę – rūda iškeliama iš požemio, tačiau transformuotu pavidalu atsiduria danguje.“ [10].

Tai rodo, kad mūsų senoliai dangaus šviesulius suvokė kaip kūnus pagamintus iš geležies. Bet vargu ar iš pat pradžiu tai buvo siejama su balų rūda, iš kurios jau keletą tūkstantmečių gaminame geležį. Pirmieji rasti žmogaus pagaminti geležiniai daiktai buvo padaryti iš meteoritų geležies ir jie datuojami gerokai prieš geležies amžių. Greičiau geležis bus sietina su dangaus kūnais dėl to, kad retsykiais iš dangaus nukrisdavo geležiniai meteoritai.

Geležies ir dangaus kūnų ryšį galima aptikti ne vienoje pasakoje, be to ir į stiklo kalną lipama vinių ar smeigtukų pagalba [11]  (skaitykite taip pat [12]).  Apibendrinus galima iškelti prielaidą, kad arklio pakaustymas yra savotiška įžanga į „dangišką“ arklio kelionę dangaus skliautu. Kaip tik tamsiausiu laikotarpiu, kai visa gamta yra apmirusi, Saulė, kurią nukalė Teliavelis, būdavo lietuviško Zodiako Žirgo žvaigždyne (dabar tai Vandenio žvaigždynas). Pačių Kalėdų pavadinimą galima kildinti nuo kalvio kalimo [1], [13]. Per Kalėdas Saulė Teliavelio vėl naujai nukalama ir užkeliama į dangų. Galbūt kaip tik tuomet yra pakaustomas ir Žirgas, ir kartu su Saule paleidžiamas per dangų apibėgti metų ratą. Apie tai nežymiai užsimenama iš pat pradžių, kur pasakoma, kad gaspadorius turėjo daug arklių, o į mišką siunčia tik vieną. Jei arklys būtų naujų metų simbolis, tai gautume, kad Perkūnas kas metai į mišką paleidžia po arklį. Žirgo ir Naujųjų metų ryšys yra plačiai žinomas.

Ne atsitiktinumu galima laikyti ir tai, kad reikšminga Žirgo (Vandenio) žvaigždyno padėtis – vakarinis (heliakinis) nusileidimas, vykstantis sausio pabaigoje – vasario pradžioje, sutampa su lietuvių etnografijoje paliudytu papročiu sausio pabaigoje – vasario pradžioje švęsti Kumeliuko krikštynas, arba Krikštus. /…/ A.J.Greimas kumeliuko krikštynas buvo linkęs laikyti senovės lietuvių Naujaisiais metais, švenčiamais pagal Mėnulio kalendorių. Pasak A.J.Greimo, Kumeliuko krikštynos reiškė pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuves ir pagarbinimą. /…/ Keista, tačiau yra į lietuviškus  papročius panašių ir kinų tradicijų. /…/ Viena svarbiausių dievybių, garbinamų per Naujųjų metų šventę Kinijoje, buvo namų židinio dievybė Dzao Vangas, /…/ o jo pagalbininkas – žirgas, kuriuo jis jodavo į dangaus rūmus. /…/ Dzao Vango žirgui padėdavo dubenėlį su vandeniu ir susmulkintu šienu, o šalia palikdavo raudoną raištelį – pavadį dangaus žirgui. [1].

Dėl Žemės precesijos slinkosi šventinis laikotarpis [14] ir šiuo metu, kaip matome šventė švenčiama sausio gale – vasario pradžioje.

Tačiau gali būti, kad arklys yra pakaustomas iki Kalėdų. Yra sakoma, kad „perkūnija kyla kalviui danguje kaustant arklius“ [10].  Perkūnija paprastai būdinga vasarai. Šis neapibrėžtumas atsispindi ir nagrinėjamų pasakų variantuose. Vienose pasakos variantuose pabrėžiamas žiemos laikotarpis [9], o kituose vidurvasaris, ar vasara [8], [15] (pagal Basanavičių senovės lietuvių Naujieji metai būdavo per Rasos šventę.).  Stebint lietuviško Zodiako judėjimo ypatumus galima pastebėti, kad Žirgo žvaigždynas geriausiai matomas tuomet, kai Saulė yra Liūto žvaigždyne, t.y. vasarą. Tai laikas, kuomet kulminuoja Žirgo žvaigždynas. Jis nepakyla labai aukštai, todėl atrodo, tarytum „vaikšto“ po mišką. Čia, miške, arklys susitinka levą. Levas nepažinęs naujo gyvulio pradeda su juo galynėtis. Pažvelgus į žvaigždėlapį matome, kad Liūto ir Žirgo žvaigždynai skliautą savotiškai perskelia pusiau. Ant ekliptikos esantis Liūtas yra opozicijoje su Žirgu. Vienam iš jų kylant, kitas leidžiasi. Todėl pasakoje ir minima jų galynėjimosi scena.

Žirgas - Liūtas
Metų bėgyje vykstantis ciklinis Liūtos ir Žirgo žvaigždynų padėties pasikeitimas, t. y. savotiškas galynėjimasis.

Žirgui kulminuojant Liūtas pasiekdavo žemiausią metų bėgio tašką ir atvirkščiai. Į pagrindinius Kalėdų ir Rasos švenčių laikotarpius šių žvaigždynų kulminacija geriausiai pataiko laikotarpyje kuomet buvo kuriamas Zodiakas, t.y. prieš 6000-7000 m. [2]. Liūtui kylant link kulminacijos taško Žirgo žvaigždynas leisdavosi už horizonto. Ties horizontu Žirgo kojos pasiekdavo Žemę („akmenį“) ir skeldavo kibirkštį – besileidžiančios Saulės paskutinius spindulius. Nuo to momento diena po truputi pradėdavo ilgėti.

Lygiai po šešių mėnesių scena kartojasi, tik šiuo metu į horizontą leidžiasi Liūtas. Tai birželio mėnuo. Ties Rasos švente paprastai gausiai palyja. Todėl Liūtas pasiekęs horizontą  spaudžia Žemę ir („paspaudęs akmenį“) išspaudžia vandenį ar skystį [15], [16], [17] ir diena pradeda trumpėti. Kai kuriose pasakos variantuose levas akmenį sutrupina [18][19]. Nepakaustytam levui kibirkšties iš akmens išskelti nepavyksta, todėl pripažįsta arklio viršenybę.

Laimės pasaga
Per Kalėdas Žirgas su laimės pasaga skelia žiežirbą. Nuo to laiko diena pradeda ilgėti. Simbolyje Žirgas ant savo kupros atneša „Naują Saulę“.
Saulėlydis Liūto žvaigždyne per Rasos šventę
Per Rasos šventę Liūtas spaudžia „akmenį“ ir iš jo pasipila vanduo. Dienos pradeda trumpėti.

Reiktų pabrėžti, kad geležies gavimo technologija, o su ja matyt ir arklių kaustymas, Lietuvoje įsigalėjo I-V a. Straipsnyje aprašomi dangaus periodiniai įvykiai siužetą geriausiai atitinka laikotarpiui buvusiam  prieš 6000-7000  metų. Pagal šį siužetą žmonės galėjo orientuotis metų laike daugiau nei porą tūkstantmečių. Kaip jau minėjome, geležis iki geležies amžiaus daugiausia buvo gaunama iš meteoritų, todėl geležis buvo tiesiogiai siejama su dangumi. Esminis požiūris į geležį galėjo pakisti tik geležies amžiuje. Visgi, pasakojimo struktūrai tai didelės įtakos neturėjo ir pasakojimas liko mažai pakitęs iki šių dienų. Tai byloja kiti šios pasakos variantai (aptarsime žemiau) bei trečioji pasakos dalis, kurioje įvyksta tragiškas levo ir vilko susitikimas.

Arklio nugalėtas levas nusiminęs eina mišku ir sutinka vilką, kuris pasižada suėsti jo skriaudiką. Bet arklys yra už kalvos. Levas su Vilku užlipa ant kalvos [20], bet Vilkas vis vien nemato, tuomet  Levas pakelia vilką, kad jis pamatytų arklį. Bekeldamas, vilką perspaudžia ir tas čia pat nugaišta [16]. Kituose variantuose „Levas keldamas taip suspaudė vilką, kad pradėjo šūdai bėgti per levo kojas“. Supykęs levas vilką trenkia į žemę [9], kituose variantuose į kelmą [21]. Nuo smūgio vilkas padvesia.

Liutas kelia vilką, kad tas pamatytų žirgą
Liūtas „keldavo“ Vilką ant pečių, norėdamas parodyti Žirgą. Pastarasis negali pamatyti Žirgo, nes užstoja „kalva“, t. y. Žirgas yra pasislėpęs už horizonto.

Apie tai, kad arklys ar arkliai yra už kalvos ar kažkur dingę kalba ne vienas tautosakos motyvas. Štai, pavyzdžiui, kad ir Grįžulo Ratai:

Sako, jog pranašas Alijas važiavęs pas Dievą su ugnies ratais ir 2 baltais arkliais. Netoli dangaus pasibaidė arkliai, sulaužė dyselį, o patys pabėgo. Ir dabar dar matome tą jo vežimą, pavadintą Gryžulio ratais“ [22].

Metų bėgyje Žirgo ir Pegaso žvaigždynams (dviem baltiems arkliams) artėjant prie kulminacinio taško iš savo žemiausios pozicijos  yra „trūktelimi“ ir Grįžulo Ratai (ugnies ratai) ir nors pradiniu momentu visi trys žvaigždynai judėjo viena kryptimi, greitai jų keliai išsiskiria. Žirgo ir Pegaso žvaigždynai po kulminacinio taško leidžiasi žemyn ir pasislepia už horizonto, o Grįžulo Ratai kyla link Zenito, ties kuriuo „apvirtę akštyn kojomis“ leidžiasi žemyn. Žirgo žvaigždynas didžiąją metų dalį yra nematomas, tuo tarpu Grįžulo Ratai matomi ištysus metus. Tik žemiausioje pozicijoje jie gali laikinai pasislėpti už miško.  Kaip matome ir šiame motyve Žirgai atsiduria kažkur nematomoje zonoje. Sulūžusio vežimo (Grįžulo Ratų) ir pasibaidžiūsių arklių (Žirgo, Pegaso, Žirgo Galvos žvaigždynai yra vienas šalia kito) ašis yra artima šiame straipsnyje aptartai Liūto ir Žirgo ašiai. Tik šiuo atveju iš konteksto išnyko plėšrieji žvėrys. Grįžulo Ratai turi daug pavadinimų. Yra ne vienas požymis, kad šis žvaigždynas galėjo nešioti be visiems gerai žinomų pavadinimų  ir Vilko pavadinimą [12], [23]. Be to:

Latvijoje buvo žinomi žvaigždynai Kumeļš ir Vilks (Vilkas). Apie tuodu žvaigždynus sakyta: „Kada vienas pasirodo, tai antras pranyksta“. A.Goba žvaigždyną Kumeļš siejo su Pegasu, o Vilks – su Liūto žvaigždynu“ [1].

Kurios tiksliai žvaigždės priklauso žvaigždynams šaltiniai nenurodo. A.Goba „kanopinėje“ skliauto dalyje paėmė ne Žirgo žvaigždyną, o vienu žvaigždynu aukščiau – Pegasą, o „plėšriojoje“ dalyje – vieną žvaigždynu žemiau – Liūtą. Tokį pasirinkimą matyt lėmė dvi priežastys. Pirma – J.Vaiškūno zodiakas yra naujas atradimas ir apie Žirgo žvaigždyną jis galimai nieko nežinojo. Antra – Grįžulo Ratai niekada nenusileidžia už horizonto. Bet Grįžulo Ratai priartėja prie horizonto ir lengvai pasislepia už miško būtent tuo momentu, kai kulminuoja Žirgo žvaigždynas, todėl savotiškai jie vienas kito nemato. Žirgui nusileidus už horizonto, pakyla Vilko ir Liūto žvaigždynai. Levas ir vilkas nemato žirgo, todėl lipa į kalną [20], o tas kalnas į kurį „lipa“ Vilko ir Liūto žvaigždynai yra regimasis dangaus skliautas, kuris liaudyje buvo suvokiamas kaip mitologinis Ledo kalnas  [7].  Beveik visose pasakose minima, kad levas bekeldamas vilką, jį stipriai suspaudžia. Kaip tik Liūto žvaigždynas yra po Grįžulo Ratais, ir jei Grįžulo Ratai yra Vilko žvaigždynas, tai gauname pasakoje nurodytą struktūrą, kuomet Liūtas „ant savo pečių pakelia“ Vilko žvaigždyną link zenito. Aukščiau zenito nei vienas žvaigždynas pakilti negali. Liūtui toliau kylant Vilkas vis labiau „spaudžiamas“ link zenito. Galiausiai Vilko žvaigždynas apsiverčia ir pradeda leistis. Daugelis pasakos variantų pamini ir iš perspausto vilko pasileidusius skysčius. Kaip tik tuo priešistoriniu laikotarpiu, kai Vilko žvaigždynas apvirsdavo aukštielninkas būdavo gilus ruduo. Matyt oras subjurdavo, prasidėdavo rudeninė dargana ir visos gamtos apmirimas.

Nagrinėjant ne vieną pasakos variantą galima įsitikinti, kad viename dangiškos ašies Liūtas-Žirgas gale yra plėšrieji žvėrys, o kitame gale žirgai. Žirgas yra pakankamai pastovus veikėjas ir jo nelabai kas keičia. Tuo tarpu plėšriųjų žvėrių dalyje levą keičia meška [8], [24] ar vilkas [25]. Šioje plėšriųjų žvėrių dangiškoje skliauto dalyje kažkada matyt buvo ir Lapės žvaigždynas, nes pasakose lapė dažnai minima tiek su vilku, tiek su meška, tiek su levu. Tik neaišku kurios žvaigždės sudaro Lapės žvaigždyną. Dabartinį Laputės žvaigždyną XVII a. pabaigoje sukūrė Johanas Hevelijus [26], todėl juo remtis mitologijoje negalima. Pagal pasakų motyvus galima tik spėti, kad šalia Liūto ir Meškos žvaigždynų turėjo būti ir Lapės žvaigždynas.

Pačio dangaus padalinimas į plėšriąją ir kanopinę dalis nėra atsitiktinis. Žiemos laikotarpiu, kuomet danguje puikuodavosi plėšriųjų žvėrių žvaigždynai žmonių išgyvenimas tiesiogiai priklausė nuo medžioklės sėkmės. Vasaros laikotarpiu žmogaus išgyvenimo sąlygos buvo daug paprastesnės ir galėjo apsiriboti ganiava. Galiausiai svarbiausi gyvūnai buvo susieti su ryškiausiais žvaigždynais ir sukurtos pasakos, kurios leido orientuotis metų laike [4].

Parodėme, kad pasakų AT 118 masyve yra aprašomi įvykiai atitinkantys Rasos ir Kalėdų šventinius laikotarpius. Vilko nugaišimas gali būti siejamas su rudens darganų laikotarpiu. Viename pasakos variante [9] dar bandoma semti vandenį iš užšalusios upės. Arklys praskėlęs ledą lengvai atsigeria. Levui įveikti ledo nepavyksta. Kaip minėjome, virš Žirgo žvaigždyno galima rasti dar kelis su arkliu susijusius žvaigždynus. Didžiausias jų – Dievo dar nenubaustas, skrajojantis padangėmis Pegasas. Šalia jo – Žirgo Galvos žvaigždynas. Pegaso kanopos atsiremia į žvaigždžių upę – Paukščių Taką. Prieš 6000 metų balandžio mėnesį Rytuose išlįsdavo į Paukščių Taką įremtos Pegaso kanopos. Matyt, kanopoms „pramušus“ ledą, ateidavo pavasario šiluma ir upės paleisdavo vandenis. Tokiu būdu gauname visus keturis metų laikus. Apie pavasarį paleistą vandenį yra ir kitas pasakų masyvas [27], pasakojantis apie Užgavėnių (Morės) ir Jorės švenčių sąsają. O pasakoje apie arklį ir levą pabrėžiama ugnies viršenybė prieš vandenį. Tai galima aptikti ir pasaulio sutvėrimo mituose, kur vandenys atsirado tik po trejų kibirkščių [28]. Žirgas, pasaga pakaustyta kanopa skelia akmenį ir pasipila kibirkštys, skelia į ledą ir pasipila vandenys. Kalendorinėse Kalėdų dainose apie žirgą yra dainuojama [1]:

O patkavėlėm
Ugnį įskilsiu,
Alelium kalėda,
Ugnį įskilsiu.

Toks įspūdis, kad pats skėlimo veiksmas yra sakralus. Galbūt būtent iš to atėjo tikėjimas, kad arklio geležinė pasaga neša laimę. Na o per Rasą liūtis yra liūto darbas. Juk tai sako ir pats liūties pavadinimas 😉

Medžiaga paimta iš straipsnio „Skaitant dangaus ženklus: Dangiškos pasakos“
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima

Straipsniui papuošti panaudotas Rufino Tamayo liūto ir žirgo 1942-ų metų piešinys

Nuorodos

[1] J. Vaiškūnas, Skaitant dangaus ženklus: Lietuviško Zodiako pėdsakais. Vilnius: Dominicus Lituanus, 2012.

[2] K. Račkaitis, „Paukščių Takas,“ Šiaurės Atėnai, 2015. http://www.satenai.lt/2015/05/08/pauksciu-takas/
taip pat šis straipsnis paskelbtas šiame tinklaraštyje:
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/pauksciu-takas/

[3] „Mūsų praeities beieškant,“ Init , 2011.
http://init-tv.lt/main.php/id/5854/lang/1/ishow/6359

[4] K. Račkaitis, „Kodėl stebimas dangus,“ 2015.
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/kodel-stebimas-dangus/

[5] K. Račkaitis, „Dangaus stebėjimo ypatumai,“ 2015.
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/dangaus-stebejimo-ypatumai/

[6] K. Račkaitis, „Mitologiniai dangaus stebėjimo ypatumai,“ 2015.
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/mitologiniai-dangaus-stebejimo-ypatumai/

[7] K. Račkaitis, „Dangus kaip ledo kalnas,“ 2015.
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/dangus-kaip-ledo-kalnas/

[8] S. Stanevičius, „Šešios pasakos,“ Lietuvių klasikinės literatūros antologija. http://antologija.lt/text/simonas-stanevicius-sesios-pasakos/2

[9] „Pasaka apie arklį ir žvėris,“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4816&FId=7346

[10] D. Vaitkevičienė ir V. Vaitkevičius, „XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai,“ Liet. Archeol., t. 21, pp. 311–334, 2001.
Kopija internete: http://talpykla.istorija.lt/bitstream/handle/99999/1611/LA_21_311-334.pdf?sequence=1&isAllowed=y

[11] Mitologijos detektyvai: mitologas Dainius Razauskas apie nagų reikšmę senovės lietuviams. 2014. https://www.youtube.com/watch?v=AR2sm4_rPMs

[12] K. Račkaitis, „Grįžulo Ratai, Didžioji Meška, Vilkas ir Juodas Kudlotas,“ 2015. http://kriviu-krivis.lt/dangiskos-pasakos/grizulo-ratai-didzioji-meska-vilkas-ir-juodas-kudlotas/

[13] A. Žarskus, „Kalėdinis virsmas Adventas, Kūčios, Kalėdos.“ http://www.vydija.lt/kalendorius/gruodis/Kucios_Zarskaus.htm

[14] K. Račkaitis, „Žemės sukimosi ašies precesija,“
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/zemes-sukimosi-asies-precesija/

[15] „Žirgas, levas ir vilkas,“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4403&FId=6859

[16] „Levas, arklys ir vilkas.“
http://lietuviupasakos.lt/2010/02/levas-arklys-ir-vilkas/

[17] „Išgąsdintas liūtas,“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4385&FId=6840

[18] „Išsigandęs liūtas,“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4389&FId=6845

[19] „Išsigandęs liūtas,“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4388&FId=6844

[20] „Levas, žirgas ir vilkas,“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4402&FId=6858

[21] „Kaip arklys tapo arklevičia.“
http://alkas.lt/2013/02/23/sekmadienio-sakme-kaip-arklys-tapo-arklevicia/

[22] J. Vaiškūnas, „Žinios apie dangaus šviesulius Griškabūdžio apylinkėse,“ Liaudies kultūra., t. 128, 2009.
Kopija internete: http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vaiskunas_Jonas/Vaiskunas_LK_2009_5.pdf

[23] K. Račkaitis, „Mitologinio objekto pasirinkimas,“ 2015.
http://kriviu-krivis.lt/zinios-apie-dangu/mitologinio-objekto-pasirinkimas/

[24] „Apie seną šimelį, vilką ir mešką.“ Aruodai.lt. http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5781&FId=8572

[25] „Vilkas ir arklys.“, Aruodai.lt.  http://www.aruodai.lt/paieska/fiksacijos.php?OId=305&FId=695

[26] „Vulpecula,“ Wikipedia, 2014. http://en.wikipedia.org/w/index.php?title=Vulpecula&oldid=635850633

[27] K. Račkaitis, „Nuo Morės iki Jorės,“ 2015. http://kriviu-krivis.lt/dangiskos-pasakos/nuo-mores-iki-jores/

[28] G. Beresnevičius, Lietuviu̜ religija ir mitologija: sisteminė studija. Tyto alba, 2004.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *