Šiandien sekmadienis, krikščionims šventa diena ir dar Atėjimo (arba lotyniškai Advento) pradžia. Lietuviai šį laiką dar vadina Leliumai. Tai tamsiausias metų laikas, tinkamas apmąstymams.
O kas geriau jei ne pasaka gali padėti susimąstyti? 🙂
Seniai, seniai (jei tiksliau, tai prieš 9 mėnesius) vienos karalystės valdovas pradėjo plėšti svetimas žemes, ir tam, kad pateisintų savo veiksmus, uždraudė savo pavaldiniams tarti žodį „karas“. Visus, kurie to neklausė, susodino į kalėjimą. Smulkiau apie šią pasaką ir jos tęsinį išgirsite iš žiniasklaidos, o mums čia įdomu tai, kodėl gi tam tikri žodžiai turi tokią didelę reikšmę ir kodėl tai vienas valdovas, tai kitas bando pakeisti tų žodžių reikšmę?
Imkime, kad ir žodį „dievas“. Tai senas lietuviškas žodis, kuriam mažiausiai 6000 metų. Tai kertinis žodis, aiškinantis lietuvių pasaulėžiūrą. Bet štai prieš 800 metų į mūsų šalį pradeda veržtis svetimi. Po beveik 300 metų trukusio kruvino karo mūsų valdovai priima naują tikėjimą ir nuo to laiko švento žodžio „dievas“ daugiskaita „dievai“ tampa nuodėme. Taigi, turime vieną žodį, kuris vienu metu yra ir šventas, ir nuodėmė. Sutikite, tai keista padėtis, kurią lengviausia paaiškinti lietuvių kvailumu, nes jie, matai, nesuprato į ką tikėjo ir tam parinko netinkamą žodį. Tokiai prielaidai pagrįsti geriau paklastoti ir dokumentus. Pavyzdžiui, karaliaus Gedimino laišką, kuriame griežtai pabrėžiama, kad mes lietuviai tikime į vieną dievą. Iki pat XXI a. šis sakinys buvo verčiamas iškreiptai, neva lietuviai tikėjo į daug dievų.
Sakykime, lietuviai yra kvailiai ir nežino į kiek dievų reikia tikėti. Sykį pasielkime protingai ir pažiūrėkime į kelis dievus tiki šviesos nešėjai krikščionys.
Pirmas klausimas. Žodis „dievas“ yra lietuviškas. Atėjūnai jo tikrai nevartojo. Tai kokį žodį jie vartojo? Hebrajų kalboje žodžio „dievas“ atitikmuo yra žodis „elohim“. Įdomiausia yra tai, kad šis žodis yra daugiskaitinis!!! Nors žodis daugiskaitinis, jis vartojamas tarsi vienaskaitoje. Tai yra, jei aš kalbėčiau hebrajų kalba, tai niekada nepasakyčiau, kad „aš tikiu į vieną dievą“, nes ten galima pasakyti tik „aš tikiu į vieną dievai“. Ir tai yra teisinga! Kodėl? Būtų ilgas pasakojimas, tad paaiškinsiu labai supaprastintai. Dievas nesukūrė nei vienos religijos ir nei vienos bažnyčios. Tai yra žmonių kūriniai. Kiekvienas mūsų mato dievą skirtingai. Bandymas įrėminti dievą į tam tikrus rėmus yra nuodėmė ir stabmeldystė, nes dievas nėra stabas, kurį galime pavaizduoti ar apibrėžti. Jis visuomet ištrūks iš jūsų pačių jam nubrėžtų taisyklių. Senovėje žmonės tai suvokė ir sakydami žodį „dievai“ turėjo omeny jo vienintelio nenusakomą pasireiškimų gausą. Ir tai nėra vien žydų išmintis. Tą pačią išmintį rasite giliausių džiunglių gyventojų ar aborigenų gentyse, jau nekalbant apie tuos nieko apie dievišką pasaulį neišmanančius lietuvius.
Antras klausimas. Į kelis dievus tiki krikščionys? Apie šventą trejybę net nekalbėkime, nes suskilsime taip, kaip suskilo pati krikščionių bažnyčia. Paklauskime savęs ką krikščionių mokyme veikia zoroastrizmo religijos atspindys pavadintas graikišku žodžiu „angelas“? Kiek tų angelų krikščionių bažnyčioje? O kur dar šventieji ir kodėl į juos kreipiamasi kaip į dievus? Galiausiai, į kelis Jėzus man reikia tikėti, nes skirtingos krikščionių skiltys skirtingai Jėzų aprašo. Negi man dabar tikėjimą rinktis kaip partiją?
Klausimų kyla ir daugiau bet lieka pagrindinis klausimas – kodėl lietuviai per kelis amžius buvo išugdyti netarti žodžio „dievai“? Ar krikščionys, atimdami daugiskaitą iš žodžio „dievas“, nekastruoja pačio Dievo? Stabmeldys meldžiasi stabui, nes stabą įsivaizduoja esant dievu. Ar krikščionys nėra stabmeldžiai, nes bando dievą pritemti prie savo įsivaizdavimų?
Čia neseniai viena filosofė pasiskundė, kad dievas myli piemenėlius, nes jiems dievas pasirodo, o štai filosofų nemėgsta, nes jiems nesirodo. Dievą jiems belieka tik apmąstyti. Aš jai atsakiau, – „o kaip dievas gali pasirodyti filosofams, jei jie savo akis yra pridengę akiniais? Juk filosofas ar teologas dažniausiai žino kaip turi atrodyti dievas. Juk stabas yra nukaltas ir vaizdas jo aiškus. Kai viską žinai, sunku kažką nauja priimti. Į pilną indą daugiau vandens neįpilsi. Tik alkanas ir ištroškęs gali priimti naują žinią“. Panašiai atsakiau ir vienam krikščioniui, kuris manęs pašaipiai paklausė, – „na ir koks gi tas tavo lietuvių tikėjimas“? Sakau, – „Juokauji? Nori, kad atsakyčiau į tai vienu sakiniu“? Čia tik stabmeldys gali vienu sakiniu apibrėžti savo tikėjimą. „Tikiu į Jėzų“ arba „tikiu į Perkūną“.
Visą šį laišką rašau dėl to, kad dainoje „Su dievais laiminguo“ krikščionims netiko daugiskaita „dievai“. Pati daina yra prof. Daivos Vaitkevičienės ir Gedimino Žylio bendras darbas paremtas keliomis latvių dainomis. Klausiau Gedimino ir jis sakė, kad jis visai ne prieš, galima žodį „dievai“ ir išmesti, svarbu, kad norisi dainuoti. Nuo lietuviškų dievų, anot jo, vis tiek nepabėgsime, nes vien tik kažką laimindami mes minime deivę Laimą. Taip jau yra, kad norint būti tikru dievobaimingu krikščionimi, reiktų atsisakyti ir lietuvių kalbos, nes joje ištisai pasitaiko dabar jau nuodėmingų, bet kažkada lietuviams šventais buvusių žodžių. Ir čia aš prisimenu seną kinų išmintį: KAI ŽODŽIAI NETENKA PRASMĖS ŽMONĖS PRARANDA LAISVĘ
Kęstutis Račkaitis
Žaliakalnio vaidila
2022-11-27
Hello.