„Trumpai, drūtai – Stok čia kur stovi ir tvirtai stovėk, nepalenkiamas jokių vylių, pakelk akis, atverk širdį Dangui tiesiai virš savo galvos ir suprasi, kad stovi pačiame pasaulio vidury, švenčiausioje Dievo žemėje, už kurią nėra ir nebuvo niekad šventesnės ir kad gimti čia buvo aukščiausia laimė, kurią dabar tik reikia savo darbu užpildyti.“ Dainius Razauskas
Kalbos reikšmė mąstymui neginčytina, branduolinė. Mintis įsikūnija žodyje. Taigi žodis yra minties kūnas, o mintis – žodžio siela. Žodis, praradęs mintį, išdžiūsta, nuvysta, miršta. Miršta ir kalba, kuria liaujamasi mąstyti. Kita vertus, iš žodžių raidos galima atsekti minčių raidą – gal net derėtų rašyti didžiąja, Minčių, nes tai ne vieno žmogaus, o bendruomenės, tautos, žmonijos mintys.
Papasakosiu apie pamoką, kurią gavau Perkūno namuose Kaune. Jaunystėje labai norėjau išmokti lipdyti iš molio. Man tai atrodė vienas prasmingiausių užsiėmimų gyvenime. Kartą man mokantis VDU pirmame ar antrame kurse Perkūno namuose buvo surengti lipdymo iš molio mokymai. Ten nulipdžiau savo svajonių ąsotį. Sunkiausia buvo padaryti snapelį, kuris leistų vandeniui lietis viena darnia srove. Kitaip sakant, to snapelio forma lėmė tai, ar ąsotis galės būti naudojamas, ar liks tik kaip namų puošmena. Tąsyk supratau, kad ąsotis nelygus ąsočiui, kad labai daug kas priklauso ir nuo jo formos.
Pasirodo, krikščionims, save vadinantiems Jėzaus mokiniais, pačio Jėzaus mokymas yra sunkiai įkandamas. Tai gana aiškiai atspindi jų požiūris į režisieriaus Jano Komasos vaizdrą „Kristaus kūnas“.
Pateiktas vaizdras aptaria sunkumus, su kuriais susiduria krikščioniška pasaulėvoka.
Neseniai Alkas.lt paskelbė straipsnį su mitologo dr. Dainiaus Razausko mintimis apie Kalėdų papročius, jų ištakas. Straipsnyje užduotas ne vienas klausimas ir pateiktas ne vienas įdomus atsakymas, tačiau mus čia sudomino vienas atsakymas į pirmąjį klausimą:
– Kokie Kalėdų laikotarpio papročiai yra paveldėti iš pagonybės?
Dainiaus Razausko atsakymas yra kaip visad taiklus ir džiuginantis, nes susisieja su mintimis, kurias neseniai išdėsčiau Teisingumo ministerijai. Būtų gerai, kad ir Teisingumo ministerijos darbuotojai tai išgirstų.
– Mano atsakymas būtų iš dviejų dalių. Pirma, sąvoka „pagonybė“ yra ideologema, „pagonybės“ pasaulyje niekuomet nėra buvę. Antai bolševikai lietuvius pravardžiavo smulkiaburžuaziniais nacionalistais, bet kai griuvo Sovietų Sąjunga, tai ir tokios sąvokos neliko nė kvapo. Panašiai „pagonybė“ yra krikščionybės šešėlis, projekcija, kitiems primetamas atpirkimo ožys. Objektyviai tokio reiškinio kaip „pagonybė“ nėra. Antra, visi papročiai krikščionybės yra perimti iš ankstesnių religijų, be išimties – tik pervardinti ir aplipinti bibliniais vaizdiniais.