Matyti Dievą

Musulmonai keliauja į Meką, krikščionys į Jeruzalę, tūlas lietuvis kopia į Gedimino kalną Vilniuje tik tam, kad atsidurtų šventoje vietoje „arčiau dievų“. Bet dievai nėra Mikelandželo Dovydo skulptūra, ar Vilniaus vamzdis, kuriuos galima atvykus pamatyti, dar gi pačiupinėti. Norint matyti Dievą iš viso nereikia kažkur vykti. Viskas ko reikia – tai atmerkti akis.

„Kas iš to? Aš nieko nematau“ – atsakė vėžio kamuojama moteris (šiuo metu, ačiū Dievui, ji jau pasveikusi). Kalbėjome su ja prieš keletą metų apie Merkinės piramidę. „Nuvažiavau tenai, pamačiau paprastą piramidę ir besimeldžiančius žmones. Viskas. Jokių dievų nemačiau“, – aiškino ji man. Jai, kaip netikinčiai, buvo nesuprantama, ko tie žmonės ten renkasi. Jos natūrai buvo nepriimtina tikėti tuo, ko ji negali net suvokti.

Lygiai taip ir aš jaučiausi. Iš pagarbos tėvų perduodamai tradicijai uoliai ir su pakylėjimu dalyvaudavau religinėse apeigose, kuriose dėstomomis religinėmis tiesomis buvo neabejojama ir daug kuo reikėjo tiesiog patikėti. Natūraliai kildavo klausimas: kuo tai skiriasi nuo fanatizmo? Kaip sužinoti, kad neramios istorijos eigoje bažnyčioje perduodamos žinios yra bent jau neiškreiptos?

Krikščionys turi galingą ginklą – bibliją, kuri, pasak jų, yra Dievo žodis. Ir tikrai, šiame kurinyje pateiktas ne vienas atsakymas kaip eiti dvasios tobulinimo keliu, tačiau, nei pačioje biblijoje, nei kurio nors kunigo interpretacijoje taip ir neišgirdau tų žodžių, taip ir neradau to tvirto pagrindo į kurį mano smegenyse atsiremtų Dievo savoka. Klausimas po klausimo ir vis tiek atsimušdavau į žodžio „tikėk“ sieną. Gyvenimas tiesiog siūlė pasirinkti vieną iš dviejų kelių: tikėti arba netikėti. Pasirinkau trečią kelią, kurį, beje, pasirenka dauguma. Tai pasyvus tikėjimas. Aš buvau įsitikinęs Dievo buvimu, nes labai jau sunkiai įsivaizdavau, kaip atomai, besitrankydami vienas į kitą, gali sukurti samonę; bet tuo pačiu nevalingai vengiau visų bažnytinių apeigų, nes jos man buvo nesuprantamos, svetimos ir asocijavosi su fanatizmu.

Bet kalbą pakreipsiu kita linkme. Apie tikėjimą jau šiek tiek esu šnekėjęs, todėl pakalbėsiu ne apie tikėjimą, o apie matymą. Nežinau kaip kitose religijose, bet krikščionybėje žodis „tikėk“ tapo nepermatoma siena, savotiškai ribojanti žmogaus regos lauką. Evangelijoje pagal Joną (17:3) Jėzus Kristus linki kiekvienam pažinti Dievą. Tuo tarpu bažnyčia vadovaujasi pirmojo amžiaus filosofu Filonu Aleksandriečiu, kuris skelbė, kad Dievas yra nepažinus. Šią bažnyčioje skelbiamą nuostatą ne sykį ir pačiam teko girdėti. Iš dalies aš su ja sutinku, bet saugodamas šio straipsnio apimtį neaiškinsiu kodėl. Pateiksiu tik mažą, populiarų pavyzdį, kuris labai aiškiai parodo kaip gali skirtis suvokimas. 

TeisybesMatymas1

Aukščiau pavaizduotame paveikslėlyje ant sienų krenta cilindro projekcijos. Sakykime pasaulyje nėra žmonių kurie sugebėtų pamatyti cilindrą. Tačiau kai kurie žmonės mato kvadratinę cilindro projekciją, o dar kai kurie – apskritiminę projekciją. Dauguma, gi nemato nieko. Projekcijas matančius žmones sąlyginai pavadinsiu žyniais. Ir štai, paprastas žmogus, sutikęs žynį, išgirs, kad Dievas yra kvadratas. Šią gerąją naujieną skelbs kitiems, kol galiausiai sutiks kitą žynį, kuris jam paaiškins, kad anas žynys buvo neteisus, nes Dievas ne kvadratas, o idealus apskritimas.  Antras žynys mato savąją cilindro projekciją, todėl norėdamas įtikinti paprastą žmogų naudos žodelį „tikėk“ ar „patikėk“ ir šiame pokalbyje matyt lemiamą reikšmę turės žynio autoritetas. Tik retas žmogus galės peržengti šią „tikėk“ sieną ir iš skirtingų žynių pateiktų projekcijų pamatyti cilindrą, tai yra realųjį objektą, kuris šiuo atveju ir yra tiesa.

Ar tikrai? Ar tikrai cilindras yra ta tiesa? Įsivaizduokite kažkokį įvykį, kurio tikrumu esate pilnai įsitikinę, kaip kietą kūną, o visišką melą kaip orą, kuris neturi formos ir keičia turinį bei pavidalą. Tuomet tiesą vertėtų įsivaizduoti kaip skysto būvio medžiagą. Žiūrėdami į skysčio paviršių mes galime suvokti ribą, bet ta riba yra tik iliuzija, nes prisilietus prie paviršiaus jis iškreipiamas. Tūris (turinys) nepasikeičia, bet forma kinta. Ir tai kas buvo tiesa, virsta daline teisybe. Tai reiškia, kad nėra objekto, į kurį vertėtų žiūrėti, kaip į absoliučią tiesą. Tai galioja ir mano sakomom mintims. Mano išsakytos mintys gal būt nėra tiesa, nes kol atrandi tiesą reikia suvokti sudėtingus reiškinius. Tokių reiškinių suvokimui padeda apibendrinimai ar modeliai. Tai tarsi tiesos atvaizdai. Lygiai taip, mūsų teorinės žinios keičiasi prie reiškinio prisilietus gyvai. Noriu pasakyti, kad negalima remtis tik vienu ar keliais autoritetais. Reikia pačiam bandyti atrasti atsakymą ir apie vieną ar kitą reiškinį stengtis sužinoti kuo daugiau ir iš kuo įvairesnių pusių, nes tik taip galite susidaryti teisingą vaizdą, kuris šiuo konkrečiu atveju yra nebūtinai cilindras.

TeisybesMatymas2

Paveikslėlyje pavaizduota figura primena atsuktuvo galą. Noriu tik pasakyti, kad tai ne vienintelis objektas metantis tokias pačias projekcijas į visas tris plokštumas. Todėl kas yra tiesa reiktų vertinti labai atsargiai.

Kalbant apie Dievą, vienam žmogui apžvelgti visas Dievo projekcijas gali būti per sudėtinga, todėl iš dalies aš pritariu Filono Aleksandriečio minčiai, kad Dievas yra nepažinus. Bet tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas ir pasiduoti aklam tikėjimui. Todėl visiems sakau, kad Dievą reikia pažinti, kad Dievas nori būti pažintas. Nuostata „tikėk“ yra tarsi siena, ribojanti mūsų pažinimą, o visi tikintys, tiek paprasti žmonės, tiek bažnytiniai vadovai, sėdi šios sienos sukurtame kalėjime ir bando filosofuoti apie žvaigždes, nors neturi net lango į dangų. Žmogus, sugriovęs sieną ir atvėręs langą į dangų, praregi. Matančiam žmogui nereikia kažkuo tikėti ir jam nepaaiškinsi, kad Dievas yra toks ar anoks. Jis mato, koks jis yra. Matančiam žmogui nereikia ir biblijos, nes jis žino kaip elgtis, kad pasiektų savo gyvenimo tikslą.

„O kaip tas regėjimas įgyjamas?“ Tai bene dažniausias pastaruoju metu mano draugų užduodamas klausimas. Klausimas nėra sudėtingas ir į jį galima atsakyti keliais sakiniais. Blogiausia, kad tokio atsakymo didžioji dalis net nesuvoktų. Šis atsakymas turi būti išgyventas ne vienoje gyvenimiškoje situacijoje, apmastytas ir galiausiai suvoktas arba išjaustas iki kaulų smegenų. Ir tik su suvokimu ateina praregejimas, tai yra matymas.

Pas skirtingus žmones yra skirtingi matymai. Aklai tikinčių žmonių regėjimą drįsčiau susieti su lakia vaizduote, su gerai iškreiptu realaus vaizdo atspindžiu. Prie jų priskirčiau ir netikinčius, kurie aklai pasitiki materialiu pasaulio aiškinimu. Tai to pačio reiškinio dvi skirtingos išraiškos, kuomet pasitikima kažkieno suformuotomis mintimis. Nekaltinu jų, nes tai yra patogu ir lengva. Kam išradinėti dviratį, jei galima juo tiesiog pasivažinėti? Lygiai taip ir mano draugai, pripratę prie „greito maisto“, nori sužinoti visus atsakymus per 5 minutes čia ir dabar. Visgi, Dievas nėra greitas maistas, jis nenori, kad juo aklai tikėtų. Drįsčiau teigti, kad mūsų gyvenimo tikslas yra pažinti Dievą. O norint pažinti Dievą reikia įdėti pastangų. Aš už jus to padaryti negaliu.

Ne visi tiki aklai. Dievo pažinimo keliu eina tiek tikintys, tiek netikintys. Galiu tik spėlioti kas paskatina juos žengti pažinimo keliu. Gal vieni yra jautresni ir jaučia tai ko kiti nejaučia? Gal kitų labiau išvystytas kritinis mastymas ir eiliniai paaiškinimai neduoda jokių atsakymų? O gal tam, kad pamatytų Dievą (o jį pamatyti nėra sunku) vieniems trūksta kritinio mastymo, o kitiems jautrumo? Čia susikoncentruosiu į pastarąjį, nes kritinio mastymo tema per plati šiam įrašui.

Grįškime prie pokalbio su moterimi apie Merkinės piramidę. Ką gi aš jai atsakiau? Varlių regėjimas skiriasi nuo žmogaus. Jos mato tik judančius daiktus. Žmogus irgi matytų tik judančius daiktus, jei pastoviai nejudėtų žmogaus vyzdys. Statinį vaizdą žmogus daugiau suvokia, nei realiai mato. Pakitimai yra daug lengviau pamatomi. Pažiūrėkite kiek daug daugiau mes matome vakare, kai naktis keičia dieną ar ryte, kai diena keičia naktį. Senieji žmonės pamatydavo atspalvių pakitimą net per vidurdienį. Lygiai taip ir su dievais. Daug lengviau juos pamatyti, kai jie kažką keičia. Nurodžiau moteriai datą ir laiką kuomet ji turi aplankyti tą piramidę. Taip pat pasakiau į ką ji turi atkreipti dėmesį. Seniai tai jau buvo. Tiksliai nebeatkartosiu to pokalbio. Bet esmę turėtumėt suprasti. Norint pamatyti reikia stebėti. Tai viena, bet ne vienintelė sąlyga.

Senovėje žmonės gyveno kartu su gamta, todėl matomi dievai buvo susieti su gamtos dalimis. Žemyna su žeme, Perkūnas su perkūnija, Gabija su ugnimi ir t.t. Šis gamtos dalies ar reiškinio susiejimas su dievybe gali būti vertinamas tiek teigiamai, tiek neigiamai. Turėdami šiuos sąryšius mes, jau dalinai praradę senąją pasaulėžiūrą, galime pakankamai nesunkiai atstatyti nutrūkusius prasminius ryšius ir pažvelgti į pasaulį mūsų protėvių akimis. Tačiau per šias sąsajas mums sunku pamatyti pačią dievybę, besislepiančią už susieto gamtinio reiškinio.

„… ne gamta buvo kulto objektas ir net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir pajaučiama švelni galia.“ ([1], 45 psl.)

Galima dienų dienas stebėti spalvų ar kraštovaizdžio pakitimus, bet niekuomet taip ir nepamatyti kas už jų stovi. Praregėjimui reikalingas suvokimas. Vien stebėti neužteks.

Kai kurie žmonės yra gamtos apdovanoti jautrumu ir jie praregi iki galo nesuvokdami giluminio savo regėjimo detalių. Tačiau įgimtas jautrumas jiems atskleidžia daug detalesnį vaizdą galima sakyti iš karto. Tuo tarpu sąmoningas regėjimas tobulėja po truputį. Vienas iš būdų lavinti regėjimą – stengtis būti jautresniu. Būti jautresniam reiškia būti pastabesniam, stebint vieną ar kitą reiškinį įjungti visus savo jutiminius gebėjimus.

Atrodo, kad tai ką sakau yra paprasta ir savaime suprantama, tačiau dabartinis mūsų gyvenimo ritmas mus verčia elgtis priešingai. Prieš mėnesį į darbo kambarį įėjo nepažįstamas žmogus. Su visais buvusiais kambaryje pasisveikino ir jį pasitikusiam paspaudė ranką. Už valandos, jam išėjus, pradėjome aptarinėti kas tai per žmogus, mat galvojome jį samdyti. Neįsivaizduojate kokia buvo mano nuostaba kuomet supratau, jog aš vienintelis iš septynių žmonių pastebėjau kaip atėjūnas sveikindamasis pridėjo ranką prie širdies. Tai nebuvo užslėptas veiksmas. Greičiau atvirkščiai, jis pabrėžtinai parodė pagarbą mūsų kolektyvui ir tam žmogui, kurio ranką spaudė. Bet šį akivaizdų veiksmą pastebėjau tik aš vienas. Darbiniai reikalai ne vienam iš mūsų užgožia aplinkinio pasaulio vaizdą. Tuo tarpu jautresnis žmogus iš kito žmogaus laikysenos, gestų, lūpų, akių gali skaityti mintis. Tarp tarpusavyje ilgai bendraujančių žmonių toks gebėjimas atsiranda natūraliai. Jautriems nereikia pažinti žmogaus. Jautrus žmogus gali pasakyti labai daug apie svetimą žmogų, nors ir negalės konkrečiai įvardinti iš kur jis tai žino.

Viso tai ką pasakiau nereikėtų sureikšminti, nes kiekvienas mes esame skirtingi. Mūsų pojūčiai skiriasi, suvokimas skiriasi, gyvenimiška patirtis irgi skiriasi. Universalaus recepto nepateiksiu. Bet norint pamatyti Dievą, pradžioje turėtumėt stebėti visus aplinkui vykstančius pasikeitimus, nes kažką pakeisti gali tik tas, kuris turi galios. Pavyzdžiui, tvarkos kūrimas yra savotiškas dieviškos galios pasireiškimas ir šią

„Galią visada kas nors turi: karalius, vadas, dievybė ar demonas…“
„Beasmenė galia atskirai niekada nepasirodo…“ ([2] 114 psl.).

Atkreipsiu dėmesį, kad Beresnevičius dieviškos galios turėtojais įvardijo ir ypatingus žmones: karalius, vadus. Iš istorijos žinome, kad ne vienas karalius ar vadas buvo sudievintas; dažniausia po mirties. Tačiau buvo ir tokių valdovų, kurie, dar esant jiems gyviems, buvo laikomi dievais. Pasak Beresnevičiaus,

… labiausiai ši idėja suklestėjo valdant Aleksandrui Makedoniečiui: didysis karvedys pirmuosius savo dieviškumo įrodymus gavo Egipte, kur orakulas jį pasveikino kaip dievybės sūnų – deja, Aleksandras nepaisė ar nepastebėjo to, kad Egipte tai buvo tiesiog įprastas mandagus kreipinys į valdovą (pagal faraono, „Re sūnaus“ pavyzdį). Tos klaidos pakaitinta ir taip jau kirbanti pergalingojo karvedžio nuojauta tikriausiai virsta įsitikinimu 324 metais pr. Kr., kai Graikijos poliai, tokių valdovo nuojautų priremti prie sienos, pasiunčia teorus (t.y. pasiuntinius, siunčiamus tik pas dievus) į Babiloną, idant vainikuotų Aleksandrą auksiniu vainiku ([2] 216 psl.).

Beresnevičius valdovo sudievinime nemato nieko keisto.

Visais laikais žmogus sunkiai pakeldavo vargą ir apleistį; jokioje visuomenėje jie neišnyko ir negalėjo išnykti… Dangiškoji pagalba užtrukdavo arba neateidavo apskritai; dievai rezidavo savo aukštybėse, o karaliai buvo regimi „čia ir dabar“, jie buvo pačios artimiausios dievybės. ([2] 217 psl.)

Taigi, valdovai turi dieviškų galių. Pasakysiu dar daugiau: kiekvienas iš mūsų turi dieviškų galių ir tuo nereikėtų stebėtis, nes

… žmogus visada yra pagrindinis kosminės-egzistencinės dramos personažas. ([2] 213 psl.).

Turėti dieviškų galių ir jomis naudotis, yra skirtingi dalykai. Tie, kurie pasinaudoja savo dieviškomis galiomis, dažniausiai ir tampa vienos ar kitos srities „valdovais“. Tuo tarpu tie, kurie nepajaučia savyje dieviškos galios ir nesuvokia savo gyvenimo tikslo, uždaro visus savo tobulėjimo kelius ir gyvenimas anksčiau ar vėliau tokiam žmogui tampa kančia, nors pašaliniai to gali net nepastebėti. Kančios nepastebėti gali ir pats žmogus. Tačiau, nuo sielos nieko nepaslėpsi. O norint pilnai suvokti save reikia suvokti Dievo mintį, kurią jis audė kurdamas tave. Kaip pastebėsite, uždavinys tapo tik sudėtingesnis. Negana to, kad žmogui sunku susivokti, jam reikia dar perprasti ir Dievo mintį. O tam reikia pažinti Dievą. Bet, gyvenimo tikslas nėra šio rašinio tema. Čia šnekame apie matymą. Taigi, savo galių atradimo klausimą paliksime nuošaliau ir pažvelgsime į šalia besireiškiančias galias ir tai kaip mes jas matome, ar greičiau kaip jų nematome.

[ Sekančią pastraipą keletas žmonių linkę sieti su asmenybės kulto apraiškomis, tačiau noriu pabrėžti, kad apie greitą Ramūno Karbauskio įkopimą į Lietuvos politikos viršūnę neturėjau net menkiausio nujautimo. Visuomet lengva vertinti praeitį, kuomet ją žinai.

Lengva širdimi galiu sakyti, kad šiandiena  ne visiems jo, kaip politiko, darbams pritariu, tuo labiau ne visiems jo pasirinktų pagalbininkų darbams pritariu. Bet ar sąžininga būtų dėl to keisti kažkada parašytą tekstą? Juk šis tekstas visai nesurištas su kažkokia politine Ramūno Karbauskio veikla. Ir po šiai dienai manau, kad Ramūnas Karbauskis Naisius puošė skatinamas ne politinių išskaičiavimų. Tuo labiau ir pats straipsnis visai neskirtas jo asmenybei. Į jo vietą lygia greta galėjo atsidurti bet kuris, kuris kažkiek palaiko mūsų protėvių pasaulėžiūrą. Dėl to nuoširdžiai prašau būti sąžiningiems ir žemiau esančio teksto nenaudoti savo prielaidoms pagrįsti.

(Papildyta)
Tvarkydamas kriviu-krivis.lt tinklapį radau vieną nepaskelbtą žinutę, kurioje yra įsimintini pačio Ramūno Karbauskio žodžiai. Galite tą žinutę perskaityti čia]

Kaip minėjau, norint pamatyti dievą, reikia stebėti visus aplinkui vykstančius pakitimus. Šiais metais baltų kultūroje bene ryškiausią pėdsaką paliko  Ramūnas Karbauskis su savo Naisių projektu. Bent jau man šio projekto viršūne tapo Baltų arenos atidarymo iškilmės. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad iš anksto susiplanavau ten nuvykti, nes žinojau, kad tai šventas įvykis ir man buvo svarbu pamatyti kaip reikšis dievai. Dar ryte Ramūnas savo facebook paskyroje ramino, kad numatomas gražus oras ir lietaus nebus, bet aš žinojau, kad taip nebus. Ramiai tokie įvykiai nepraeina. Kas buvo, tas matė šio piliakalnio gimimą. Dangumi atbėgęs jautis palinko link piliakalnio, o iš tarp jo ragų išlindę koncentruoti saulės spinduliai nušvietė areną. Dangų juosė ne viena vaivorykštė. Po keletos minučių trenkė žaibas. Iš dangaus pasipylė šventi gimdymo vandenys. Ramiai besišypsantis šlapias Ramūno veidas palinko link aukuro. Visą dieną jis lakstė per Naisius ir savo geru žvilgsniu šildė svečius. Dabar gi tas meilės kupinas žvilgsnis įžiebė aukure ugnį. Šventą giesmę uždainavo Kulgrinda. Po to ir svečiams leido prisijungti prie apeiginio šokio aplink aukurą. Bešokant, dangus praskaidrėjo ir likusią vakaro dalį nušvietė auksiniai Saulės spinduliai. Motiną po gimdymo užplūsta ramybė ir džiaugsmas. Tas pats nutiko ir visiems Naisiams. Žmonių veidai skendo besileidžiančios Saulės spinduliuose.

Kai kam gali pasirodyti, kad šios mintys yra niekam tikusi meninė interpretacija. Galima tai aprašyti daug vaizdingiau, bet mano tikslas buvo kuo trumpiau aprašyti ką mačiau. Mūsų matymas priklauso nuo suvokimo. Žiūrėdami į šaldytuvą mes matysime tik dėžę ir tik suvokdami šios dėžės paskirtį mes pamatysime šaldytuvą. Nagrinėjant konkrečius pavyzdžius visos mintys yra „arčiau žemės“ ir kai kam gali būti sunku visą tai susieti su anksčiau išsakytomis mintimis.

,,Yra trys tipai žmonių: tie, kurie mato; tie, kuriems parodo ir jie pamato; ir tie, kurie tiesiog nemato. “ Leonardas da Vinči

Naisių šventės aprašyme kiekviena mano paminėta detalė turi savo mitologinę prasmę. Mitologija yra kolektyvinis kūrinys, žmogaus archetipinio mąstymo rinkinys. Galėčiau čia detaliai analizuoti savo regėjimą, bet geriau parodysiu kas jums užstojo tą vaizdą.

Po Baltų arenos atidarymo iškilmių šildėmės Saulės spinduliuose. Prie aukuro priėjo Ramūnas Karbauskis ir Andrius Mamontovas. Jie kažką draugiškai aptarinėjo. Viena mano romuvietė pasinaudojo proga ir nuėjusi prie dviejų vyrų paprašė leidimo nufotografuoti Andrių Mamontovą (ši nuotrauka puošia šį straipnį). Ramūno Karbauskio ji mandagiai paprašė šiek tiek „pasislinkti“. Tuomet supratau, kaip skirtingai mes viską matome. Andrius Mamontovas savo laiku buvo muzikos dievas. Nemažai daliai gerbėjų jis toks dar ir tebėra. Visgi, šioje šventėje galia sklido ne iš jo. Dievas reiškėsi per Ramūną Karbauskį.

Įtariu ne vienas skaitydamas mano šventės aprašymą sau pagalvojo – „na va, Karbauskio politinė reklama“. Galiu jus patikinti, kad niekada nebalsavau nei už Ramūną Karbauskį, nei už jo partiją. Politika manęs nedomina. Mano asmenine nuomone, Lietuvai netinka partinis valdymas. Būtų daug teisingiau, jei aš galėčiau balsuoti už žmogų, kuriuo pasitikiu, o ne už tą, kuris pateiktas sąraše. O dabar reikia balsuoti už kažkokią partiją, už kurios pavadinimo pasislepia įvairiausio plauko žmonės. Liaudyje pasitikėjimą įgavę žmonės (gydytojai, mokytojai, visuomenininkai) yra kviečiami papuošti partinius sąrašus. Tik aišku jų pavardės dedamos į galą. Nelabai suprantu, kokiu tikslu jie sutinka dalyvauti šioje aferoje, nes realiai jie nieko nelaimi. Viso partinių Lietuvoje yra 4% nuo visų gyventojų. Tuo tarpu jų atstovai turi 96% vietų seime. Likusi seimūnų dalis neturi jėgos atstovauti Lietuvos žmonių interesus. Visa tai užmaskuota žodžiu „demokratija“, kurį kas diena po šimtą kartų kartoja žiniasklaida. Žmonės kaip pamišę žiūri žinias, nors tai kas tenai transliuojama dažniausiai neturi jokios reikšmės jų realiame gyvenime. Matyt instinktas liepia stebėti galios pasikeitimus. Tuo tarpu žiniasklaida neretai užsiima tik galios imitacija. Žmogui, reikėtų daugiau žiūrėti ne žinias, o tai kas dedasi aplinkui, visai šalia jo. Galia, besireiškianti šalia žmogaus turi daug didesnę įtaką jo asmeniniam gyvenimui. Vargu ar Ramūnas būtų tiek nuveikęs, jei kasdieną būtų žiūrėjęs žinias.

Jei žmogui parodytum du kelius. Vienas kelias – lygus tiesus asfaltas, o kitas duobėtas, su pelkėm ir dar apžėlęs brūzgais, tai didžioji dauguma nesuktų sau galvos ir rinktųsi asfaltą. Taip gyvename ir mes, dabartinius veiksmus  derindami pagal praeities ar ateities vaizdinius, nes tai yra lengva. Praeityje patirtos emocijos nusijoja tai, ką mes regime dabartyje. Tai leidžia išvengti klaidų. Lygiai taip dabartinį vaizdą išsijoja ir ateities lūkesčiai. Vienu atveju sąmonė  pasirenka laiko išbandytus variantus, kitu atveju tai ką norėtų matyti. Sunkiausia yra pamatyti tai kas vyksta dabartyje, nes reikia rizikuoti atsisakyti praeities suformuoto vertinimo, bei įdėti pastangų atskiriant savo lūkesčius nuo realybės.

Mano ramuvietė, iš kadro išmesdama Ramūną Karbauskį, išmetė ir didelę dabarties vaizdo dalį. Lygiai taip internete matyti komentarai, sakantys, kad visas Naisių projektas yra tik Ramūno Karbauskio politinis triukas, remiasi praeityje net ne Ramūno suformuotais patyrimais. Bent jau mano manymu, Ramūnas politinę kompaniją galėjo atlikti daug pigiau ir efektyviau. Iš to aš darau išvadą, kad tai nėra vien jo ambicijos. Greičiausiai tai yra jo pasaulėžiūros dalis. Jo užmojai galingi, o darbai didingi. Tai besireiškiančios dievybės požymis.

Aš nebijau pagirti Ramūno Kakarbauskio ir pasakyti, kad per jį reiškiasi dieviška galia, nes vertinu tik dabartį. Nevertinu jo praeities ir ateityje kažkokių vilčių į jį nededu. Giriu jį tik už tuos darbus kurie įneša teigiamus pokyčius visų mūsų gyvenime. Ne vienas valdovas paakintas tokių pagyrų padarė lemtingą klaidą manydamas, kad visa ką jis daro yra dieviška, ar dar blogiau, kad jis pats yra dievas. Vienas iš tokių – jau minėtas Aleksandras Makedonietis, kuris atrodo dar būdamas gyvas suprato šią lemtingą klaidą. Prieš mirštant jis pageidavo, kad ant neštuvų nešant jo uždengtą kūną rankos būtų nusvirusios ir visi matytų, kad jis išeina kaip paprastas mirtingasis.

Dievai patiki savo numylėtiniams valdyti šalį; tačiau dievų simpatijos toli gražu nereiškia, jog karalius gali elgtis kaip tinkamas. Šalis ir jos žmonės priklauso dievams ir tik jiems, todėl karalius šalį privalo valdyti teisingai. ([2], 219 psl.)

Šis valdovo nesavanaudiškumas ir atsidavimas savo tautai yra raktas, leidžiantis jame atsiskleisti dieviškai galiai. O dieviška galia pasireiškia tai ten, tai šen. Ir nebūtinai tai turi būti šalies valdovas. Pavyzdžiui, vertindamas pakitimus kultūroje išskyriau kultūros rėmimu užsiimantį Ramūną Karbauskį. Bet tai nereiškia, kad jis tapo dievu, ar kad dieviška galia aplenkė jus. Kiekviename žmoguje reiškiasi dieviška galia, o jums būtų geriau anksčiau, o ne vėliau tą galią suvokti. Tai reikalauja nemažai pastangų. Žmonės pažinę dievišką galią gali būti vadinami žyniais.

Lietuvių kalbos žodis žynys neabejotinai sietinas su savoka „žinoti“, keltų druidai iki šiandien išliko kaip išminčių sinonimas, indų mituose dievų ir brahmanų aukščiausias tikslas – išmintis; jos trokšdamas, germanų Odinas paaukoja akį; ([2] 48 psl.)

Švyturys - Krivio lazda 2015
Simbolinė krivulė

Tapdami žyniais mes atsistojam į kelią, kuris veda link Dievo pažinimo. Tokius žmones norėčiau išskirti, todėl gimė iniciatyva „Švyturys“. Šiais metais rugsėjo 26-tąją su Kauno romuvomis rengiame Romuvos 100-mečio minėjimą, kuriame prisiminsime Romuvos istoriją, apžvelgsime prigimtinės religijos perspektyvas,  paskelbsime pirmuosius „Švyturio“ laureatus bei artimiau susipažinsime. Programa šiuo metu ruošiama ir greitu metu bus paskelbta.

O baigiant šį straipsnį noriu pasakyti, kad ne Jeruzalėje yra šventa žemė ir Dievui pažinti nereikia vykti į Tibetą. Gedimino kalnas reprezentuoja mūsų pasaulio mitologinį centrą ir natūralu, kad šalia jo jaučiame mūsų prigimtinės religijos dvelksmą, bet tai ne vienintelė Lietuvos šventa vieta. Šventa vieta yra ten, kur reiškiasi dievo galia. Man asmeniškai šiais metais viena iš tų vietų yra Naisiai.

Žaliakalnio romuvos vaidila
Kęstutis Račkaitis

P.S. Andriau Mamontovai, tavo muzika amžina!

Nuorodos

  1. Beresnevičius, G. (2004) Lietuviu̜ religija ir mitologija: sisteminė studija. Tyto alba.
  2. Beresnevičius, G. (1997) Religijotyros įvadas. Aidai.

12 komentarų

  1. Pff, nesupratau kito tikėjimo (kuris, beje, gali būti gerokai nuoširdesnis nei kažkada paties „iš inercijos“ ar dabar „iš kitokio suvokimo“), pakritikavau ir tai jau vadinama tikėjimu. Keistas tas tikėjimas, kai vardan savojo kritikuojamas kito, iš esmės nepažintas tikėjimas. Dar klausimas ar ir tas „autentiškasis“ pažintas, „atkurtas“, o ne naujai susikurtas iš kažkieno įsivaizdavimų… Keistas tas tikėjimas, kurio viena iš išpažįstamų tikėjimo tiesų yra – „privalau sukritikuoti kitus“. Keistas ir noras primesti, kad va jau lietuviams tik tai turi būt sava. Kas sava – tie neopagonybės spektakliai apie atkurtą tikrąjį tikėjimą? O ką jei nėra sava? Išrūšiuosit kas tikras lietuvis, kas ne?

  2. Nuėjus į bet kurį knygyną rasime bent po keletą lentynų, prikrautų plonų ir storų, rimtų ir visiškos pliurpalynės krikščioniškos tematikos knygų. O mūsų romuvių literatūros nėra, nė plonos, nė storos. Vaidila D. Razauskas yra kvietęs : ,,mąstykime Dievus lietuviškai…„. Aš manau ,kad šis vaidilos Kęstučio straipsnis atsiliepia į šį kvietimą – tai iš tiesų pamąstymas apie Dievą, kviečiant jį pažinti. Aš tam pritariu,- Dievus ir Deives reikia stengtis pažinti, naudojant visus pažinimo įrankius (mokslinius), bet religija tokia sritis, kai nepavykus pažinti (šiuo metu dar nepavykus), atsiranda erdvė tikėjimui. Nereikėtų jo visiškai atmesti. O mūsų romuvių religinių – dvasinių ieškojimų literatūros trūkumą, žinantys ir pajėgūs mąstyti, pasišventę žmonės turėtų užpildyti. Tai būtų žinios skleidimas ir vienijantis veiksnys.

  3. Ačiū, Ženkle, už palaikymą.
    Taip, mūsų religijos metodinės literatūros sukūrimas yra pirmaeilis uždavinys. Manau mes jau esame tam pribrendę.
    Lapkričio mėnesį, Baltų krivulėje, noriu išsakyti savo veiklos viziją, suformuluoti tikslą ir nurodyti kelius kaip to tikslo siekti. Tikiuosi man skirs laiko.

  4. Labai įdomus straipsnis. Tarsi naujas šviesus langas, į priešingą pusę mums žinomam religijos modeliui, kur nuolatos kalama, kad reikia tikėti, ir būtent tuo ką sakome mes, o jei ne…
    Tokie jau esame, nuolatos tikėjimo gijomis užpildome tai, ko nesugebame ar objektyviai negalime suvokti. Tas gijas kažkur pasąmonėje formuoja patirtis, jausmai… Tikėjimu pasikliaujame nuolatos, kai tiksliai nežinome kaip pasielgti ar kuriuo keliu eiti. Nuolatos tikimės, kad pasielgėme teisingai.
    Pažinimas išlaisvina nuo fanatiško tikėjimo. Tačiau pažinti Dievą turbūt ne vienos kartos galioje. Negalime patys staiga pažinti Dievo nežinodami koks jis. Kažin ar bent lanką žmogus sugebėjo sukurti per vieną kartą. “Norint pamatyti reikia stebėti”- lenkiu galvą prieš šią autoriaus mintį. Tikiu, kad mūsų protėviai, kuriems pažinti aplinką ir save buvo svarbiau nei aklai kažkuo tikėti, siekdami Darnos, stebėjo ir po kruopelytę, iš kartos į kartą rinko Dievo ženklus. Gal būt net nujautė ryšius, matė “projekcijos” kontūrus.

  5. Dziaugiuosi atradus prigimtinį tikėjimą,jauciuosi savo vietoje,galėdama pratęst i tai,ką taip ilgai rinko protėviai.dėkui uz gera straipsnį ir ėjima dievo link

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *