Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Šiek tiek pakeitus galima pasakyti – žmogus renkasi tikėjimą, o likimas juokiasi. Šiame vaizdre trumpai apžvelgiama kas sudaro lietuvių dvasinės raiškos turinį bei iš kur ateina šis turinys.
Ankstesnį vaizdrą rasite čia.
Sekančiame vaizdre pratęsiu mintį apie tai kas yra tradicinė lietuvių religija.
Kaip gudru… mūsų protėviai, atseit, augo kaip žolė. Nebuvo nei šeimų, nei giminių, nei genčių! Visi tas pačias pasakas sekė,.. Ir tas, kurios išliko iki šių dienų, pasakas dabartiniai ‘romuviai’ nori prakišti ,,tradicinę lietuvių religiją“.
Pastebėsiu, kad ‘romuviai’ bendrauja tik su jaunais žmonėmis. Pasiklauso jaunuoliai pasakaičių, pašoka neva tautinius šokius, giesmes pagieda ir… dingsta. Jų vietą užima kiti ‘romuvaičiai’…
Atleiskit, Kembly, bet nelabai supratau kaip jūsų mintis siejasi su šiuo įrašu?
Pasakos, dainos – ne pagrindinis tautos tikėjimo arba dvasinės raiškos šaltinis. Pasaka – kas perpasakota iš įvykio liudytojo žodžių; sakmė – įvykio liudytojo pasakojimas; legenda, padavimas – „priešistorinio“ įvykio „alegorinis“ perteikimas supaprastinta, suprantama forma. Kiekviena pasaka, sakmė, padavimas yra didelio pasaulio modelio, paveikslo dalis, bet kiekvienas turi savo labai konkrečią vietą. Jei ta „vieta“ nekuriam komentatoriui nežinoma, jis labai sėkmingai gali iškreipti „tiesą“, o jei klausytojas patiklus, pasitikintis pasakotoju – tiesa BŪTINAI bus iškreipta. Vienas geriausių pavyzdžių, kaip mokslo religijos atstovai Eglės žalčių karalienės pasaką pavertė „mūsų“ pasaulio sukūrimo modeliu. Kalbininkai pataisė, sunormino žodžius, perrašė į prozą, o mokslininkai dar ir „paaiškino“, kaip suprasti (kaip kad vertėjai verčia svetimus šventraščius, o kunigai juos paaiškina – kaip teisingai suprasti…).
Patarlės, priežodžiai, prietarai, mėslės, greitakalbės… Kai kurios talpesnės už dainynų tomus…
Bet tai – dar tik „teorijos“. O juos KIEKVIENAS turi patikrinti savo gyvenime, savo asmenine patirtimi išmokti taikyti žinias. Ar daug kas šiandien žino kaip patikrinti? Tėvai paaiškina savo vaikams tikrąją „Eglės…“ prasmę ir taikymo būdą?..
Kas nežino savo praeities – tas neturi ateities. O mes šiandien aklai tikime lenkų, vokiečių, maskolių… rašytine forma perteiktais mitais, kuriuose jie viso labo nuoširdžiai nemeluodami pateikia savo suvokimą apie tai, ką matė, girdėjo ar patyrė. Tarkim, teigiama, kad raganos blogos, nes kepa vaikus ir juos valgo. Tuo tarpu įvykio liudytojas matė, kaip žolininkė, užkalbėtoja našlaitį, mačiusį savo tėvų mirtį, užmigdo žolelių pagalba ir atlieka „perkepimo“ apeigas (išvalo iš mažamečio pasąmonės tą siaubė, kurį jis regėjo ir patyrė). O aprašyme – padėjo vaiką ant lyžės ir pašovė į pečių… Kokia vertė tokioje „pasakoje“, Kęstuti?..
Arba našlaitė deda į karvutės ausį kuodelį, o iš kitos išima tris rietimus dailiausios drobės… Ar mokslininkas gali paaiškinti apie ką tai?.. Jo galimybės tokios pat, kaip puodžiaus galimybės kiemo sąlygomis nulipdyti kosminį laivą, kuriuo galima pasiekti mėnulį…
Beje, kaip matau, „vaizdras“ sukurtas Ugnume, kuris sutvertas tam, kad saugoti Ugnį – švarią, be jokios kasdienybės, rutinos, be jokių ideologijų ar nuomonių… Ar tau neatrodo, kad šuliny raugindamas savo agurkus kažką paliksi be vandens?..
Robertai, ką galima daryti prie ugnies ir ko negalima geriausiai žino Magdutė Gedvilienė, nes ji saugo šią ugnį jau 25 metus. Magdutė man priekaištų neturi, nes vykdau panašią veiklą kaip ir šios ugnies įkūrėjas – Adolfas Gedvilas. O kokią tu veiklą vykdai, Robertai?
Aš gyvenu ir retsykiais pasaugau gyvą Ugnį Ugnume, ir tiek. Stengiuosi tai daryti tyliai, be savo avių ir tuštybės, nepalikdamas po savęs kokios neatsargios šiukšlės. Kaskart lyg paskutinįsyk…
Beje, Adolfo uždegta ugnis ir toliau dega Gedvilo namuose, saugoma mano didžiai gerbiamos Magdutės. O aš atvykstu į Šatriją, kur dega visai kita Ugnis, kuri kasdien vis mažiau panaši į pirmąją… Galvoju, kiek turėsiu tokią galimybę, kūrensiu ir savo namuose, ir Šatrijoje. Kol turiu vilties, kad ji bus gyva ir nepagražinta apsišaukėlių (gal ir mano…) tuščiais žodžiais bei „gerais norais“. Kad ir mano vaikai ją galėtų išvysti, apsuptą ne pečkurių ar buhalterių, o gausaus šviesių ramių šypsenotų išminčių būrio…
Būtent, Robertai! Tu skirstai ugnį ir žmones. Čia tokia ugnis, ten kitokia, čia buhalteriai, ten duobkasiai. Visi kas tau pritaria yra ”šventųjų ratas“. Likusieji neduok Dieve turi savo nuomonę. Gerai kad Gedvilas negirdi apie raugiamus agurkus.
Beje, Kemblio pastebėjimas, mano galva, gana nuoseklus. Ideologiniai ir religiniai spekuliantai auga kaip žolė. Procesas dabar labai primena ketvirčio amžiaus senumo reiškinius politinėje erdvėje, kai atsivertėliai, visą gyvenimą persekioję nacionalistus ir klasinius priešus, ėmėsi atkurinėti nepriklausomą Lietuvą… Ir jei toliau taip bus, netruksim sulaukti naujos bažnyčios, kuri užsiims gelbėti tuos, kurie neprašo jų gelbėti. Saugo žmonės savo šeimose savo senolių pasakas, tradicijas, papročius ir jaučiasi laimingi. Tikėjimas, religija, įsitikinimai – kiekvieno žmogaus, ugdančio savyje asmenybę, sąžinės reikalas. Niekas, išskyrus tėvus, senelius, šeimą, negali geriau perteikti ateinančioms kartoms giminėje saugomų vertybių. Sociumo mėginimai prisiimti sau tokią teisę akivaizdžiai veda į tų mažyčių šeimos perliukų praradimą ir, visumoje, į tautos degradaciją. Kuo aš būčiau geresnis už klebonėlį ar kokią vaikų teisių specialistę, jei imčiausi savo šeimos vertybes kergti vaikams, jaunuoliams, kurių šeimos vertybės man nežinomos? Meldžiasi vienas bevardžiam kūrėju, kitas Kristui, trečias tiki gamtos išmintimi, ketvirtas savo protu ir gyvenimu vieną kartą – kiekvienas yra teisus, jei daro tai nuoširdžiai ir netrukdo kitam. Kas yra gėris ir blogis – kievienas suvokia remdamasis tomis vertybėmis, kurias paveldėjo iš savo šeimos. Kiekvienas žmogus – atskiras nepakartojamas pasaulis. „Neneškite į svetimus pasaulius savo įstatymų. Eikite į skirtingus pasaulius ir pažinkite juose suprastą Tiesą, bet jūsų Dvasios šviesa augs, jei nepažeiskite tuose pasauliuose priimtos tvarkos ir nusistovėjusios pusiausvyros.“ Todėl ir linkime šiandien „tebūnie Darna“. O kokia darna ginčuose kieno tėvas geresnis, kieno žodis prasmingesnis?..
Robertai, daug žodžių ir matyt pats nebepastebi, kad sau prieštarauji 🙂
Kai važiuoju prie Ugnies, savo nuomonę aš palieku savo namuose, niekam jos neperšu. Ir kalbu tik savo vardu, nevartydamas mirusių ar kaldamas tribūnas iš gyvųjų. Ne visada ir ne viskas, ką matau, man priimtina. Bet aš negriaunu to, kas ne mano sukurta, geriau statau savo ant savo padėtų pamatų. Jei galiu sutvarkyti kas bado akis – imu ir tvarkau, tik prieš tai devynis kartus pamatuoju, ar niekam nepakenksiu… O tu ar visada pamatuoji, Kęstuti? Pats žinai ar tik spėji, kur veda tavo minamas takas?
žinau, kitaip tuo taku neičiau
…man susidarė toks vaizdas, kad tavo dvasinei (iš)raiškai reikia priešo. Pakankamai didelio, kad būtų matomas, bet įveikiamo. Ar verta juos kurti tarpe tų, kurių siekiai visumoje panašūs į tavo?
Kodėl nepamėgini diskutuoti akademinėje bendruomenėje, kūrybos žmonių tarpe? Intelektualai kritiškesni už gatvę, bet jie ir lojalesni, kai tikslai šviesūs, o motyvai aiškūs. Jie niekada nesmurtauja ir tolerantiški klaidoms. Ministerija juk kuria taisykles, ir jei matys, kad pralaimi – ji tiesiog jas pakeis. Tiki, kad tai padės išsaugoti lietuvių papročius ir tradicijas? Pastarasis Seimo balsavimas dėl romuvų nieko neišmokė?..
Aš pritariu Seimo balsavimui, tik nepritariu toms priežastims, kurias jie nurodė.
O dėl priešų, Robertai, nejuokink 😄
Nesvarbu ką darai, jei tik darai, tai jų visada atsiras. Na, nebent klausyčiau tavęs ir užsidaręs savo kieme nekiščiau nosies laukan. Niekaip nesuprantu, jei pats taip nesielgi, kodėl taip elgtis siūlai kitiems?
Nesiūlau. Apskritai niekam neaiškinu kuo tikiu ir kuo gyvenu. Paklausia – atsakau, bet visada savo vardu, savo ar savo šeimos „nesąmones“ nevadinu tautinėmis, prigimtinėmis, bendražmogiškomis ar universaliomis. Man kiek apmaudu, kad mano vaikams ir toliau teks „nekišti nosies iš savo kiemo“, kaip tai tęsiasi jau 600 metų, nes dabar „bažnyžių skaičius kvadratiniame metre“ ir „kelbonų skaičius tūkstančiui avelių“ ėmė augti. O jei dar už kiekvieną apsilankymą šventvietėje teks nešti duoklę kokiai pseudovaidilei ar kokios sunumeruotos „romuvos“ dvasiniam guru…
Bet „vaizdras“ juk ne apie mane. Jis lyg ir apie „raišką“. Religija savo pasaulėžiūros nevadini, Tikėjimo tau nereikia (gal augti dvasiškai jau gana, galima patempti už ausų „atsiliekančius“…). Pasamprotavimas garsiai: savo pavyzdžiu papročių, išminties „mokyti“ nebūtų paprasčiau? Juk net mokslo religijos atstovai pripažįsta, kad rašytinių šaltinių lietuviai kaip ir nepaliko. Reiškia, paveldą perduodavo kitu būdu (abejoju, kad kaskart ieškodavo kokio lenkų, rusų, vokiečių ar graikų metraštininko). Ir „reikšdavo“ ko gero labiau ne žodžiais, o darbais, veiksmais?..
Vaikams nekišti nosies iš kiemo, ar kitiems nosies į tavo kiemą, kiek suprantu, draudi tik tu. Liūdna kai tas taisykles bandai taikyti visai Lietuvai, kurios kažkada prisipažinai nemėgstąs. Iš čia matyt ir kyla noras peikti bet kurį judėjimą, kuris lietuvius buria. Todėl dar sykį tavęs klausiu: kuo tu čia užsiimi? Savo žodžius pagrįsk asmeniniu pavyzdžiu – nesikišk. Jei turi ką aiškaus pasakyti – pirmyn. O jei nori tik skleisti „užsidariusio kurmio“ ideologiją, kur visas likęs pasaulis yra vien priešai, tai būk malonus – kitoje vietoje. O jei tai darysi čia, tai nepyk, jei neatsakysiu.
Dėl visų kitų teiginių, neva lietuvių dvasinės raiškos pilnavertiškai niekas neperdavė, tai galiu užtikrinti, kad tamsta klysti, tik tema per plati, kad čia į ją būtų pilnai atsakyta.
Susapnavai kažką, Kęstuti? Ar davatkos pašnabždėjo. APie kišimąsį į svetimą gyvenimą, apie nemėgstamą Lietuvą, apie burimus, dvasinę raišką…
Bunkerio sindromas, matyt…
Sėkmės tavo karuose. Beje, kriviai niekada nekariavo…
Robertai,
kuo šitas eilinis mūsų pokalbis tapo tau ypatingas?
Gal nevisuomet viską pasakydavai, bet bent jau nemelavai. Puikiai žinai, kad viską galiu pagrįsti, tik kam to reikia. Niekam neįdomu.
Gal tave viešumas glumina? Juk esi čia pusiau anonimas, tik apibendrintas „Robertas“. Ar tai tau suteikia drąsos skleisti miglą?
Neįsižeisk, bet mėgstu bendrauti su atvirais ir drąsiais žmonėmis. Kažkada tave tokiu laikiau. Ir man visai nerūpėjo, kad mūsų pažiūros skyrėsi. O su klastingais žmonėmis didelio noro bendrauti neturiu.
Geros tau dienos, Robertai.
Sakaisi žinąs kur eini? Gal pasidalysi? Kaip supratau, vienas tavo tikslų žadinti tautą, skleisti tam tikras žinias. O kaip tu įsivaizduoji va tokį jau pabudusį tautietį? Kaip jis turėtų elgtis, gal būt kažką jis turėtų pradėti daryti, kažko atsisakyti? Na tarkim, įstoti į romuvą arba ją įkurti, triskart per dieną dainuoti tarkim „Augo girioj ažuolėlis…“, ar pradėti drožti koplytstulpius… Turi viziją, kaip tu matai nubudusią Lietuvą? Parodyk ją man, kad ir aš norėčiau.
Nubudusioj Lietuvoj nebūtų savižudybių, nes nubudęs žmogus žino kodėl jis yra šiame pasaulyje, kaip pasiekti savo tikslus ir mato palaikančią aplinką.
…kodėl mes statome šventyklas ir mums reikia įmantrių filosofijų?
Man protas ir širdis yra šventykla, gerumas yra mano filosofija
„Gerumas mano filosofija“ 🙂
Tikrai ne mano. Pirmiausia ne visuomet aišku kas yra gera, o kas ne. Antra, žmonės norėdami būti „geri“ pridaro niekšybių.