K. Račkaitis. Gedimino sapnui graži sukaktis – 700 metų

Mano draugas, Arūnas , vis man kartoja – „Tu rašai įdomiai, bet labai jau daug. Mums reikia gerokai trumpiau“. Kadangi jis yra visų mano rašliavų didžiausias gerbėjas, turiu kažkaip atsižvelgti į jo prašymą ir toliau trumpai išdėstysiu apie ką yra straipsnis.

Straipsnio ašis sukasi aplink Gedimino sapno legendą. Atsižvelgiama į įvykius tiek prieš, tiek per, tiek po legendos atsiradimo, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Surinkta medžiaga gula į nuoseklų pasakojimą apie Lietuvos valdovus, žynius, valstybės simboliką, klimato kaitą ir daug kitų įdomių dalykų. Trumpai pavardinsiu straipsnio raktinius žodžius: Gediminas, Lizdeika, Vytenis, raitelis, Vytis, C/1315 U1 kometa, Vėlinės, inkubacijos ritualas, vizija, pasaulėžiūra, religija, Mažasis ledynmetis, vilkas, tauras, broliai demiurgai, protėviai, … Tikiuosi Arūnui to pakako. Visiems likusiems linkiu gražaus pasiskaitymo. Tik noriu perspėti, kad nesu baigęs humanitarinių mokslų, todėl čia pateikta medžiaga gali neatitikti vienos ar kitos mokslo metodikos. Bet mokslininkai patys gerai tą supranta ir jei kas nepatiks tikiuosi man be užuolankų pasakys. Pažadu neįsižeisti 🙂
PDF failo versiją galima atsisiųsti čia.

Šiemet sukako 700 metų nuo Lietuvos karaliaus Gedimino valdymo pradžios. Manoma, kad prieš tampant valdovu Gediminas buvo Vytenio dešiniąja ranka ir dėl to 1315-tais ar 1316-tais metais, žaibui nutrenkus Vytenį, Gediminas paveldi jo sostą.

Kokie gi metai buvo Gediminui? Kokią šalį jis paveldėjo? Šiais laikais į šį klausimą atsakyti yra nelengva, nes apie tai bylojančių dokumentų beveik neišliko. Tačiau netiesioginiai šaltiniai byloja, kad tai nebuvo lengvas metas. Nuo XIV a. pradžios šiaurės Europoje ne visuomet pasitaikydavo šiltos vasaros. 1304, 1305 ir 1310-tieji metai Prancūzijoje pažymėti kaip bado metai. Laikoma, kad iki XIX amžiaus užsitęsusio taip vadinamo Mažojo Ledynmečio pradžia yra 1315-tieji metai, nes tų metų pavasarį beveik visoje Europoje prasidėjusi liūtis tęsėsi visą vasarą ir laikėsi neįprastai tam metų laikui žema temperatūra. Liūtys tęsėsi ir 1316-tais, ir 1317-tais metais. Dėl liūčių ir neįprastai atšiaurių žiemų 1315 – 1317-tieji metai vadinami didžiojo bado metais. Esant prastoms oro sąlygoms negalėjo sunokti grūdai. Žmonės negalėjo paruošti nei šiaudų nei šieno, todėl trūko pašaro gyvuliams. Esant drėgnam orui niekas nedžiūvo, todėl druska, tuo metu išgaunama džiovinimo būdu ir galinti užkonservuoti mėsą, pabrango. Kviečių kainos šoktelėjo daugiau nei tris kartus. Duona tapo paprastiems žmonėms sunkiai prieinama prekė. Dokumentuose pažymima, kad Edvardas II-asis, Anglijos karalius, 1315-tų metų rugpjūčio 10-tą, apsistojęs nuo neatmenamų laikų turgaviete laikytame St Albans mieste, sunkiai rado duonos savo stalui. (Wikipedia) Tik 1317 metų gale oro sąlygos grįžo į įprastinį ritmą. Bado sukeltos pasekmės buvo siaubingos ir nesulyginamos net su šių laikų Hirosimos ar holokausto nelaimėmis. Nuostolių mastą sunku įsivaizduoti. Manoma, kad daugelyje miestų žuvo iki ketvirtadalio gyventojų. Maistui buvo panaudotos ir ateinančių derlių sėklos, todėl sąlyginai atsargos pasiekė  buvusį įprastą lygį tik 1325-tais metais. O žmonių populiacija tam tikrose vietose atsistatė tik XIX amžiuje. Paprasti žmonės, matydami ligų proveržį, gyvulių kritimą ir iš paskos sekantį kainų kilimą, įžvelgė Dievo bausmę, kuris siekė atpildo už padarytas nuodėmes, neapykantą, paviršutinį tikėjimą ir neištikimybę. Eiliniam tų laikų piliečiui tai buvo logiškas blogėjančių oro sąlygų paaiškinimas. Visoje Europoje žmonės laukė didelių nelaimių, maro, ar net pasaulio pabaigos. Tokioms mintims pagrindą klojo pasikeitusi aplinka. Panašios mintys užrašytos ne viename dokumente. Mokslininkai dėl didžiojo bado kaltina sutrikusį maisto produktų tiekimą ir per didelius mokesčius (Jordan, 1997 p. 21-22). Dėl didžiojo bado yra įtariamas ir Taraveros ugnikalnio išsiveržimas Naujojoje Zelandijoje, šalyje kur buvo filmuojama kino trilogija „Žiedų valdovas“ (Wikipedia) tik tuo metu Naujoji Zelandija dar nematė žmogaus, o tikrieji karaliai kovojo už būvį ne tolimoje saloje, o Europoje.

Apie nelaimę gailestingas Dievas įspėjo siųsdamas pranašaujančius dangaus ženklus. Ryškiausias tų laikų ženklas, kuris užstrigo viso pasaulio žmonių atmintyje, buvo kometos (C/1315 U1) pasirodymas 1315 metų rudenį.  Rašytiniai duomenys apie šią kometą aptinkami Europoje ir Kinijoje. Kiniečių tekstuose Yuan shih (1370) ir Hsu Thung Chien Kang Mu (1476) sakoma, kad 1315 metų spalio 29 dieną buvo pirmą kartą pastebėta „žvaigždė svečias“  T‘ai-wei Darže [Berenikės Garbanos, Liūto ir Mergelės žvaigždynai]. Pagal datą ir atradimo vietą galime daryti išvadą, kad žvaigždę atrado paryčiais. Po to, lapkričio 28-tą ši „žvaigždė svečias“ virto „žvaigžde šluota“ ir peržengė Tzu-Wei Daržą [Drakono, Mažųjų Grįžulo Ratų, Cefėjo ir Žirafos žvaigždynai]. Europoje irgi išliko keletą šiek tiek tikslesnių šios kometos trajektorijos aprašymų. Tiesa, ji buvo pastebėta šiek tiek vėliau, tarp trejų žvaigždžių Jaučiaganio žvaigždyno delne, po to tarp dvejų žvaigždžių Drakono uodegoje, po to prabėgo tarp Mažosios Meškos (Mažųjų Grįžulo Ratų) ir Drakono papilvės, šiek tiek žemiau Šiaurinės žvaigždės.  Per Kalėdas nuo ašies kometa buvo nukrypusi 18°37‘53“, o 1316-tų sausio 15-tą dieną nuokrypis nuo ašies buvo vos 9°48‘39“. Europiečiai kometą stebėjo iki vasario mėnesio, o vėliau nustojo stebėję, nes „buvo patenkinti rezultatu“. Kinų metraštyje nurodoma, kad paskutinį kartą kometą matė 1316-tų metų kovo 11-tą dieną  (Kronk, 1999 p. 233-234). Paveikslėlyje pateikiu tik apytikrę kometos judėjimo trajektoriją.

Kometos pasirodymą lydėjo ir kiti dangiški ženklai. Švedai danguje matė skaisčiai raudonas šviesas primenančias kraujo liūtį. Jie manė, kad tai maro šauklys. Anglai šias šviesas (jei tai tos pačios šviesos) matė kaip kruvino rubino kryžių, kaip mirčių būsimame mūšyje ženklą. Ne vienas metraštininkas, pavyzdžiui Loudevikas Van Velzemas (Lodewijk Van Velthem), Viljamas iš Vitlio (William of Wheatley) matė visus šiuos ženklus ir skubėjo juos užrašyti tiek savo metraščiuose, tiek atskirose knygose, kuriose aiškino šių ženklų prasmę. Liudovikas užtikrintai siejo matytus ženklus su Danieliaus knygoje aprašytais apokaliptiniais vaizdiniais. Deja, nors ženklai ir atnešė nelaimių, bet tai buvo dar ne apokalipsė. Todėl vėliau žmonės šią kometą susiejo su Liudviko X-tojo mirtimi ir badu Prancūzijoje 1316-tais metais (Jordan, 1997 p. 22-23). Tai aišku ne vieninteliai liudijimai. Jau vien tik tai, kad 1315-tieji laikomi Mažojo Ledynmečio pradžia, leidžia suprasti, kad pasikeitus klimatui kentė visa Europa.

Dabar gi grįžkime prie lietuviškų reikalų. Mūsų krašte šis laikas yra ne taip gausiai dokumentuotas ir manoma, kad badas palietė tik vakarines šalies dalis (Wikipedia), todėl žemiau pateiktus samprotavimus reiktų vertinti tik kaip galimą, o ne kaip įrodytą tuometinę įvykių eigą.

Darant svarbius sprendimus valdovai, matyt, norėjo įvertinti viską, tame tarpe ir tai ką „sako dangus“. Bet ar mūsų senieji valdovai turėjo astrologus? Manyčiau atsakymas turėtų būti teigiamas dėl visos eilės priežasčių.  Mato Pretorijaus liudijimu buvo žemaičių, kurie spėdavo ateitį iš žvaigždžių. Tautosakoje galima rasti pilną liudijimų kaip priklausys vienas ar kitas veiksmas nuo dangaus kūnų išsidėstymo. Taip vadinamo Gedimino kalendoriaus ir kaušo su lietuvišku zodiaku atradimas rodo, kad lietuviai nuo seno stebėjo dangų ir su juo rišo įvairius įvykius. Galiausiai, prisiminkime legendinį Lizdeiką, kuris pagal

Mato Stryjkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ (1582 m) /…/ „kunigaikščio dvare išauklėtas, pagal pagonių mokslo tvarką buvo išmokytas žvaigždžiažinystės, raganavimo, sapnų aiškinimo […], o paskui, Gedimino laikais, net vyriausioju pagonių apeigų vyskupu ar viršininku tapo ir buvo pavadintas Krivių krivaičiu“ (Razauskas, 2015)

Visi šie duomenys suteikia pagrindą teigti, kad mūsų žyniai stebėjo dangų ir savo stebėjimais dalinosi su karališka aplinka, kuri lėmė valstybės gyvenimą.

Kaip minėjau, prancūzams 1315-tų metų kometa išpranašavo valdovo mirtį. Lietuviai taip pat tuo metu neteko valdovo. Dabar sunku pasakyti ar karalius Vytenis žuvo prieš ar po kometos pasirodymo. Tiesioginių duomenų nėra. Jeigu Vytenis žuvo po kometos pasirodymo, tai Lietuvoje būtų panaši padėtis kaip ir Prancūzijoje. Tai yra, kometa būtų tiesiog nelaimės pranašė. Visgi, kai kurie tautosakoje užsilikę motyvai nedrąsiai gali būti siejami su įvykių eiga kuomet Vytenis yra žaibo nutrenkiamas prieš kometos pasirodymą. Tai jokiu būdu nerodytų tikros įvykių eigos, bet žinomus įvykius sudėjus tam tikra tvarka gautume gražią sakmę, kuri šiek tiek išplėstų Vilniaus įkūrimo legendą, tuo labiau, kad būtent taip įvykiai ir galėjo klostytis. Gintaras Beresnevičius, suvokdamas visų padavimų ir legendų mokomąją jėgą, suprato, kad legendoje minimi nutikimai nebūtinai turi nepriekaištingai atitikti tikrus įvykius ir jų seką. Štai, baigdamas straipsnį apie Gedimino sapno legendą jis rašo:

Mes negalime teigti, kad aukščiau paminėti iš religinių legendų prasmių išsirutulioję įvykiai „objektyviai“ atsitiko. Tačiau visiškai pagrįstai galime tvirtinti, kad tai iš tikrųjų atsitiko legendoje: o ar „atsitiko“ legenda, negalime klausti. Ji paprasčiausiai yra. (Beresnevičius, 1991)

O ką daryti, jei žinomi įvykiai ir išlikusios tautosakos nuotrupos pačios prašosi į legendą? Ar verta į tai numoti lengva ranka? Griežtas mokslininkas pasakys „taip“ ir toliau analizuos sudužusio indo skeveldras, taip ir neišdrįsdamas jų suklijuoti į vieną indą. Mes gi būkime šiek tiek drąsesni. Pabandykime sulipdyti kelias skeveldras. Gal pavyks bent įsivaizduoti, kas tai buvo per indas.

Įsivaizduokime Vytenis žūva 1315-tų metų ar tai vasaros gale, ar tai rudenį. Karaliaus laidotuvės greičiausiai užtruko. Pagal etnografinius duomenis kilmingųjų laidotuvės kartais tęsdavosi iki poros mėnesių. Reikia nepamiršti ir jo žūties aplinkybių. Jis buvo nutrenktas žaibo. O tai pagal seną tradiciją reiškia, kad jis iš karto tapo šventuoju, Dievo pažymėtuoju. Tokių žmonių laidotuvės visais laikais buvo išskirtinės. Paprastai šventąjį nešdavo per visas jam žinotas vietas, kuriose gausiai mirusiajam aukodavo. Nežinia ar taip buvo elgiamasi su Vyteniu. Bet galime neabejoti, kad galiausiai karalių Vytenį pasodino su šarvais ant žirgo ir, vadovaudamiesi senu papročiu, Šventaragio slėnyje vėlų rudenį sudegino.

XIV a. politinis veikėjas Philippe de Mezieres politiniame traktate „Senojo maldininko sapnas“ (1389 m.) dar detaliau aprašo didikų laidotuvių papročius: kunigaikštis bei jo žirgas aprengiami šarvais, mirusysis ant jo užsodinamas ir tik tuomet sudeginamas (Šukytė, 2011 p. 11).
Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, aprašydamas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves, teigia, jog šio žirgas buvo uždengtas perlais bei brangakmeniais atausta gūnia (Šukytė, 2011 p. 35).

Perlais ir deimantais sublizga naktinis dangus besisklaidant Vytenį sudeginusio laužo dūmams. Naktis vėsi ir rami. Lizdeika su kitais žyniais pagal paskutiniuosius dūmus spėja ateitį. Kiti kilmingieji ir kariai vaišinasi, šoka, kovoja ir žaidžia ritualinius žaidimus. Galiausiai nuovargis palaužia net ištvermingiausiuosius. Tik Lizdeika lieka įsmeigęs akis į dangų. Jo žvilgsnis nukrypęs į rytus. Stebėti žvaigždes buvo jo darbas ir pomėgis. Pamėgo dar tuomet, kai slėpėsi nuo Daumanto įniršio ąžuole ir naktimis iš erelio lizdo žvelgė į dangų. Ten, medyje ir atrado jį Vytenis, ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi. (Iš minėtos Motiejaus Stryjkovskio kronikos)

„O tasai, kaip metraštininkai liudija, Gedimino tėvo Vytenio laikais buvo rastas erelio lizde vienoje girioje prie didžiojo kelio. O kiti sako, kad pats Vytenis jį rado švarutėliame lopšyje ant medžio pakabintą ir liepė jį padoriai auginti kaip sūnų. O kai užaugo, parodė nepaprasto žmogaus gabumų“ (Razauskas, 2015)

Lizdeika jautė tuštumą, nes Vytenis jam buvo kaip tėvas ir atrodė, kad su jo išėjimu visiems laikams išėjo ir Saulė ir šiluma (prisiminkim Mažąjį ledynmetį). Visgi, Vytenis išėjo ne pats, o buvo Perkūno pasirinktas ir tai Lizdeikai teikė vilties, todėl jis neatplėšdamas akių nuo dangaus laukė ženklo.

Lengvesniam įsivaizdavimui kaip tai galėjo atrodyti pacituosiu ištrauką iš Pretorijaus raštų:

Štai netoli Vainuto buvęs Katyčių pamokslininkas N. Zinthijus, kaip jis pats praneša, kartą užtikęs seną žemaitį, stovintį tarp dviejų ąžuolų vasaros vakarą, ryškiai šviečiant žvaigždėms, abiem rankom retkarčiais tvarstantį orą ir tuo metu neištariantį nė žodžio. Tas žemaitis šitaip stovėjo daugiau kaip valandą, o minėtasis kunigas jį stebėjo, tiktais kartais išgirsdavo paslaptingą murmėjimą. Tas žemaitis stovėjo taip sustingęs, nejudindamas nė vieno sąnario, kad galėjai pamanyti, jog jis išaugęs iš žemės. Jo akys ir veidas buvo nukreipti į dangų ir taip sustingę, kad nebuvo galima pastebėti jokio krustelėjimo ir tik vien iš oro tvarstymo rankomis galėjai spręsti, jog jis gyvas. (Pretorijus, 2006 p. 395)

Taigi, pačiu gūdžiausiu nakties momentu, virš horizonto, rytų pusėje, kur kaip tik į dausas kilo Povas ir Gervė (pagal J. Vaiškūno prielaidą Liūto ir Mergelės žvaigždynai),  Lizdeika pamato naują ryškią žvaigždę. Tai ženklas! Bet ką tas ženklas reiškia? Ar blogą ar gerą? Žvaigždė-svečias atsirado dangaus srityje susijusioje su paukščiais. Pagal tradiciją paukščiai rodo sieloms kelią į Dausas, o Paukščių Takas yra tik šių paukščių praskridimo pėdsakas (Račkaitis, 2015). Kaip nesusieti naujai pasirodžiusios žvaigždės su ką tik mirusiu karaliumi Vyteniu? Juk kaip tik dabar jis šuoliuoja mitinėje pasakų erdvėje su širmu žirgu vidury dangaus. Lizdeika įdėmiai stebėjo žvaigždę ir mintyse vis kartojo „Šaunuolis Vytenis! Įveikė pirmąją kliūtį,

kaip tik užsėdo ant to žirgo, kirto su kančium per kojas – tas žirgas iššoko į padanges (Šukytė, 2011 p. 44)

ir dabar skrieja Paukščių vedamas tiesiai į dausas.“

Vytenis, kaip ir kiti kilmingieji, buvo sudegintas su žirgu ne atsitiktinai.

Žinant, kad arkliai laikyti tarpininkais tarp skirtingų pasaulių, gebėjimas skraidyti pasidaro privalomas persikeliant iš vieno pasaulio į kitą. Anot V. Propo, pasakų arkliai šią funkciją galėjo perimti iš paukščių. (Šukytė, 2011 p. 44)

Naujos žvaigždės pasirodymas danguje, skirtingai nei visoje Europoje, turėjo būti vertinamas teigiamai, nes šią žvaigždę susiejus su karaliaus Vytenio sielos kelione, buvo aišku, kad karalius pasuko į Dausas, o ne į pragarą. Jei jis būtų pasukęs į pragarą, tuomet jis nejotų padangėmis ant žirgo.

Jis [kelias į pragarą] tiesiog nueinamas pėsčiomis arba nuvažiuojamas vežimu. Šis kelias, beje, niekada nebus „nujojamas“ – nors kelią į pragarą dažnai žino arklys, įkinkytas į vežimą, ir gali keliauninką ten nuvežti, – žmogus į pragarą niekada nejoja raitas, ant žirgo. (Beresnevičius, 1990 p. 97)

Kitaip sakant, jei velionis yra raitelis, jis joja į aukštutinį, dangiškąjį mirusiųjų pasaulį, į rojų; jei ne, eina į žemutinį, požeminį mirusiųjų pasaulį, į pragarą. (Razauskas, 2008 p. 23)

Žaibo nutrenkto Vytenio siela turėjo pakilti tik aukštyn ir dangus tai patvirtino. Lizdeika turėjo žinoti seną indoeuropietišką motyvą kuomet siela žirgo pagalba keliauja į dangų.

Antai garsioje ištraukoje iš 1249 m. vasario 7 d. „Vokiečių ordino taikos sutarties su atkritusiais Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais“ sakoma, jog prūsų žyniai (Tulissones vel Ligaschones) per laidotuves „tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos vykstantį į kitą pasaulį“. (Razauskas, 2008 p. 21)

Pasirodžiusi naujoji žvaigždė, buvo kometa, arba kitaip dar liaudyje vadinama „žvaigžde su uodega“ (Vaiškūnas, 2009 p. 24).Tai yra, žvaigžde-žirgu, nešančiu Vytenio sielą į Dausas. Lizdeika, kaip niekada aiškiai galėjo „rodyti pirštu“ į mitinio pasaulio prasiveržimą danguje ir aiškiai nubrėžti ateitį. O ateitis neatrodė paprasta. Vytenio siela ant žvaigždėto žirgo visą žiemą skrodė Drakono žvaigždyną ir pačiu gūdžiausiu metų laiku pasiekė Šiaurinę žvaigždę. Žvaigždę, kuri stovi danguje. Stovi, kai visos kitos juda. Tai galėjo reikšti tik vieną – mirtiną kovą. Tik kas žus? Ar Drakono išskrodimas reiškia Lietuvos pergalę ar ne?

Tuo tarpu bėgo laikas. Gedimino karaliavimo pradžia nepasižymėjo dideliais susirėmimais su kryžiuočiais. Vytenis dar būdamas gyvas pavaišino agresyvius kaimynus lietuvišku kalaviju ir atkovojo dalį užgrobtų žemių. Šalta, lietinga 1316-tų metų vasara negalėjo atnešti didelio derliaus. Žinios apie badą Europoje irgi galėjo kelti nerimą. Nežiūrint bado, kryžiuočiai nenustojo pulti Lietuvos. Be Lizdeikos pranašysčių buvo aišku, kad atšilus orams ir pasibaigus badui atėjūnai sustiprins puolimą, todėl nusimato rimtas karas, kurio pabaiga niekam nebuvo aiški.

Atėjo 1316-tų ruduo – sambarių šventė.

Jau nuvalytas derlius, sukauptos atsargos žiemai – kaip tuo nepasidžiaugti. Garsus XV a. lenkų istorikas J.Dlugošas taip rašė apie lietuvių rudens rūpesčių pabaigą: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“. (Klimka, 2009 p. 157 – 158)

Tais metais matyt derliumi pasigirti nelabai kas galėjo ir aukoti dievams bei protėviams galėjo gerokai mažiau. Savaime aišku, kad Gedimino dvaras turėjo paaukoti ir už Vytenio sielą, nes buvo jo mirties metinės. Kaip tik tais metais sambarių šventė sutapo su Mėnulio pilnatimi. Naktį iš  spalio 1-osios į spalio 2-ąją, iš penktadienio į šeštadienį, kuomet visi susirinkę aukojo savo protėviams, įvyko pilnas Mėnulio užtemimas. Temti Mėnulis pradėjo po vidurnakčio, kol galiausiai visai tapo juodas. Taip juodas, nepašviesėjęs ir nusileido į miškus. Nebent tik pajūryje esantys žmonės galėjo pamatyti vėl šviesėjantį mėnulį. Žmonės susirinkę į šventę ir tikėdamiesi dievų palaimos, vietoj laimę ir sėkmę nešančio ženklo pamatė juodą mėnulį. Šio užtemimo sutapimas su Vytenio mirties metinėmis negalėjo reikšti kažką gero. Žmonių klausiantys žvilgsniai nukrypsta į naująjį karalių Gediminą. Gediminas jaučia žmonių nerimą ir supranta, kad būtent nuo jo sprendimų priklausys visų likimas. Pastarieji metai Lietuvai buvo sunkūs. Pasikeitė dinastija. Dabar jis yra pilnateisis karalius ir jo valdžiai paklūsta visi. Tačiau, pasiekti valdžios viršūnę – yra viena, o valdyti tautą – yra visiškai kas kita. Didelė valdžia reiškė ir didelę atsakomybę. Ar pateisins karaliaus Vytenio lūkesčius? Ar sėkmingai pratęs protėvių darbus? Nuo ko pradėti? Kur tas atramos taškas, kuris suteiks stiprybę ir išmintį tiek jam, tiek valstybei?

Lizdeika pamato Gedimino klausiamąjį žvilgsnį. Klausimai, perskaityti Gedimino akyse, Lizdeikai nebuvo lengvi. Ką gi jis gali patarti Gediminui?  Lizdeika jaučia, kad atsakomybės našta perdidelė, todėl šį sykį spėti atsisako. Vietoj to jis pasiūlo pačiam Gediminui pasitarti su protėviais. Artėjo Vėlinės – palankus laikas prašyti protėvių pagalbos. Per Vėlines dar ir šiuo metu mes važiuojam į kapus pasitarti su protėviais. Šios šventės nesugebėjo užgožti jokia atneštinė krikščioniška šventė, nes, bent jau mano aplinkoje, žmonės šią šventę išgyvena labai asmeniškai ir ne vienas pažįstamų prisipažino, kad būtent vėlinių laikotarpiu sapne ar ovyje patyrė kažką nekasdieniško. Bet grįžkime prie Gedimino legendos.

Lizdeika pasiūlo Gediminui pernakvoti Šventaragio slėnyje, kur buvo sudeginti visi jo protėviai, tikėdamasis, kad per Gediminą dievai ir protėviai pareikš savo valią. Ši miegojimo ant kapo tradicija yra pasaulyje gana paplitusi. Paprotys buvo žinomas ir mums, nes jų aprašymą randame pasakose:

Lietuvių pasakose aptinkamas tėvo priesakas sūnums: jam mirus, tris naktis nakvoti ant jo kapo – tada miręs tėvas pasirodysiąs sūnui ir suteiksiąs jam ypatingą pagalbą. … Šis paprotys [miegoti ant kapo] ar jo ritualizuotas variantas (miegas specialioje šventvietėje ar šventykloje) vadinamas inkubacija. Jis kilęs iš tikėjimo, kad dievai pasirodo sapnuose ir apreiškia žmonėms savo valią. Graikai tikėjo, kad su miegančiaisiais kartais kalba patys dievai; Homėro epochoje pranašingus sapnus siųsdavęs pats Dzeusas. Hetitai tikėjo, kad dievai žmogui tam tikras žinias perteikia asmeniškai, sapne. Tokiuose sapnuose dalyvaudavo ir tretieji asmenys – dievų pasiuntiniai. Po pranašingo sapno būdavo imamasi kokio nors veiksmo, apsisprendžiama; tikėta, jog dievas galįs užsirūstinti, jeigu jo valia, apreikšta sapne, bus ignoruojama. (Beresnevičius, 1995)

Trumpam apsistokime ties pačiu visame pasaulyje paplitusiu inkubacijos ritualu ir išsiaiškinkime kokiu tikslu ir kaip jis buvo atliekamas.

Šiaurės Amerikos indėnų gentyse vienas pagrindinių šamano tapsmo ritualų yra vadinamasis „Vizijos ieškojimas“. Šiame rituale, kaip ir daugelyje kitų, sapnas atlieka itin svarbią funkciją. Šio ritualo esmė ta, kad šamanas, užmegzdamas ryšį su dieviškuoju pasauliu, gauna sau arba visai genčiai, arba tam tikram genties nariui svarbią žinią. Ritualas gali būti ir kaip brandos įteisinimas (iniciacija į suaugusiųjų pasaulį). Jis gali būti atliekamas, kai kas nors suserga arba kai genčiai iškyla svarbūs klausimai. (Gudaitė, 2001 p. 194)

Būtent tokioje padėtyje tuo metu buvo atsidūręs Gediminas. Jo valstybę užgriuvo visa eilė nelaimių, tautai kilo svarbūs klausimai, o jam, naujajam valdovui, reikėjo matymo, arba, kaip šiais laikais įprasta vadinti, „vizijos“ ką toliau reikės daryti ir ko siekti.

Vizijos būtinybė turėtų būti aiški kiekvienam šių laikų sėkmingam verslininkui, nes jeigu tu darai verslą be vizijos, tai tu tiesiog naudojiesi esama palankia padėtimi. Aplinkybėms pasikeitus, tavo verslas gali žlugti. O verslininkas turintis viziją paprastai pats kuria aplinkybes, kurios padeda greičiau pasiekti tikslą. Šis būties su vizija ir be jos skirtumas yra esminis tiek verslui, tiek valstybei tiek ir asmenybei, nes matymas ko sieki išskiria tave iš vergų tarpo, kurie tik taikosi prie esamų aplinkybių. Vergas užklimpsta primestose sąlygose ir negali išsiveržti iš užburto rato. Panašiai apibudinamos ir kai kurios ligos, todėl

Asklepijo laikais buvo pastatyta 300 šventyklų, kuriose vykdavo gydymo taikant sapnus apeigos. Šios šventyklos paprastai būdavo statomos gražiose vietose tarp kalnų, miškų ir arti jūros. (Gudaitė, 2001 p. 196)

(Prisiminkime, kad metraščiuose Šventaragio slėnis nusakomas žodžiais „labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį“)

Taigi, graikai kai kurias ligas siejo su matymo ar tikslo nebuvimu. Gydė šias ligas sapnu per inkubacijos ritualą. Žodis inkubacija nelietuviškas, todėl verta jį išsiversti:

Lietuviškai tariant, inkubuoti – išperėti. Kita šio žodžio reikšmė – „subrandinti kokį nors dalyką, kol pasirodys konkretūs matomi ženklai“ /…/ Dar viena žodyne nurodoma reikšmė – tai perėjimas iš vieno būvio į kitą. Taigi, žodis nurodo laukimo, subrandinimo svarbą. Visos šios charakteristikos svarbios aiškinant sapnus. Aprašomame inkubacijos rituale svarbu ne sapno aiškinimas, bet pats sapno sulaukimas. (Gudaitė, 2001 p. 196)

Čia reiktų ypatingai pabrėžti, kad nesvarbu koks yra sapnas. Svarbiausia kad jis būtų!

Jeigu sapno nebūdavo, buvo manoma, kad ligonis nepagydomas. „Tik tam galima padėti, kuris yra pašauktas.“ Kartais šį ritualą kartodavo. Po ritualo viena iš aukų būdavo gaidys, kuris gali būti siejamas su prabudimu. Sapno atėjimas į sąmonę buvo vertinamas kaip savaime turintis išgijimo efektą. (Gudaitė, 2001 p. 197)

„Jeigu sapno nebūdavo, buvo manoma, kad ligonis nepagydomas“. Jau vien tik toks požiūris parodo kokią svarbą žmogaus gyvenime turėjo matymas. Tik nemaišykite tai su paprastu matymu. Šis matymas-vizija skiriasi nuo paprasto matymo, nes žmogus mato tikrąjį tikslą, kurį šiuo momentu gali užgožti nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris neturi tokio matymo, buvo laikomas nepagydomu ligoniu. Todėl žmogui inkubacijos ritualas buvo ypatingai svarbus ir jam kruopščiai ruošdavosi.

„Vizijos ieškojimas“ reiškia išėjimą iš įprastos vietos ir atsiribojimą nuo pasaulietiškojo gyvenimo. Vienatvė, askezė, malda, koncentracija ir meditacija yra savotiška sąlyga atsirasti sakraliai erdvei. Rengiamasi keletą dienų, o kartais ir visą savaitę. Ritualas irgi tradiciškai trunka ilgai. Kai kuriose gentyse tęsiasi keturias paras, kai kuriose šešias ir daugiau. Per ritualą šamanas ar jam prilygintas asmuo pasitraukia į tam tikrą vietą, gyvena izoliuotas, maksimaliai apriboti jo kasdieniai gyvenimo įpročiai. Šamanas paprastai badauja, pageidautina, kad nemiegotų ir kad turėtų kuo mažiau ryšių su išoriniu pasauliu. Jis gali tylėti, melstis, šokti, dainuoti ar kitaip stengtis užmegzti ryšį su alternatyvia realybe. Šio ritualo rezultatas – vizija ar sapnas, per kurį dvasios prabyla į žmogų. Vizija šiuo atveju yra sakralios erdvės apraiška, reiškianti ryšio su dievų pasauliu užmezgimą. (Gudaitė, 2001 p. 195)

Asklepijo šventyklose taip pat buvo akcentuojamas pasiruošimas, ypač didelį dėmesį skiriant apsivalymui ir apsiprausimui. Po švarinimosi procedūros buvo aukojama dievams. Gedimino sapno legendoje, prieš Gediminui užmiegant, minima medžioklė, kurios metu Gediminas nukauna taurą. Pastarasis matyt buvo skirtas Lizdeikai.

Žyniui už tokią nakvynę buvo aukojama nukauto žvėries oda ir viena koja; pats aukotojas ir miegodavęs ant šios odos. Čia ir vėl įžiūrėtume paraleles su Gedimino sapno legenda – didysis kunigaikštis prieš apsinakvodamas nukauna taurą; neatrodo, kad XIV a. pradžioje tai buvo ypatingas įvykis, privalėjęs patekti į metraščių akiratį – greičiausiai ir tauro nukovimas buvo inkubacijos ritualo dalis. (Beresnevičius, 1995)

Čia galim įžvelgti dar vieną svarbią inkubacijos ritualo dalį. Tauro auka žyniui yra padėka už kvietimą miegui šventoje vietoje. Į miegojimo vietą asmuo turi būti pakviestas ir jokiu būdu neatvyksta kada panorėjęs.

Aukos taip pat turėjo simbolinę reikšmę. Tai dievų galios pripažinimas ir aktyvus ryšio su jais ieškojimas. Po aukojimo ligonis būdavo vedamas miegoti į šventyklą (abaton) /…/ Abaton reiškia vietą, į kurią negalima ateiti nekviestam. Kitaip tariant, tie, kuriems buvo leista miegoti šventykloje, turėjo būti į ją pakviesti. Galbūt pakviestam Dievo ir buvo inkubacijos ritualo esmė. Žinoma, kad deivė Izidė per sapną kviesdavo ateiti į jos misterijas. Ji bausdavo tuos, kurie ateidavo nekviesti. Ligonis šventykloje turėdavo susapnuoti teisingą sapną. Tai reikšdavo išgijimą. Jeigu sapne pasirodydavo Asklepijas, irgi visada reiškė išgijimą. Jis pasirodydavo pats arba jo palydovai: moteris, gyvūnai. (Gudaitė, 2001 p. 197)

Taigi, ligonis šventykloje turėjo susapnuoti teisingą sapną. Teisingas sapnas buvo laikomas pirmiausia toks kurį žmogus atsibudęs prisimena (Gudaitė, 2001 p. 197). Taip pat būtų gerai jei sapne pasirodytų kokia nors dievybė. Tokie sapnai yra užrašyti ir mūsų kraštuose:

Apie dievų apsireiškimą per sapną duomenų pateikia ir Paulius Einhornas 1636 m. leistame veikale „Latvių Kuršo kunigaikštystėje reformavimas“. Teigiama, kad maro ištikti žmonės „sapne būdavo raginami surengti samborį (sobar)“ ir atlikti pagoniškas apeigas, skirtas pagoniškiems dievams, jei nori „išsivaduoti iš šios negandos“ (Balsys, 2013)

Taip pat sapnas laikomas sėkmingu, jeigu susapnuojama moteris arba gyvūnas. Prisiminkime, kad Gedimino sapne pasirodo gyvūnas, mitinis žvėris – Geležinis Vilkas.

Šamanistinėje praktikoje per viziją ar sapną šamaną dažniausiai aplanko gyvūnai, kurie, tikima, yra dievų pasiuntiniai. Įvairios gentys tiki, kad pirmas ryšis su dievų pasiuntiniais įvyksta per sapną. Tokie reikšmingi sapnai yra vienas iš atrankos kriterijų tampant šamanu. Gyvūno pasirodymas sapne reiškia naujos galios įgijimą. Taip pat svarbu, koks gyvūnas apsilanko sapne ir ką jis kalba šamanui. (Gudaitė, 2001 p. 195)

Tai, kad Gediminas susapnavo sapną jau savaimę reiškė didelę pergalę ir tuo ritualas galėjo baigtis. Sapno išaiškinimas nebuvo ritualo esminė dalis.

Sapno atėjimas į sąmonę buvo vertinamas kaip savaime turintis išgijimo efektą. Taigi sapnų aiškintojų Asklepijo šventykloje nereikėjo. Kad asmuo išgytų, jam tereikėjo susapnuoti tinkamą sapną ir jį prisiminti. Rašoma, kad tais laikais buvo ir sapnų aiškintojų, tačiau jie dirbdavo ne šventyklose. (Gudaitė, 2001 p. 197)

Kaip matyti, šios tradicijos jokių specialių metodų, kaip aiškinti sapnus, neturėjo. Svarbu ne tiek sapno vertinimas ar jo aiškinimas, kiek nusiteikimas įsileisti sapną, jam atsiverti. Atrodo, buvo tikima, kad nuo tinkamo pasirengimo priklauso ir sapnas, ir juo siunčiamas pranešimas. (Gudaitė, 2001 p. 196)

Visgi, nežiūrint to, kad sapno aiškinimas tradiciškai laikomas ne toks svarbus, Gediminas iš karto po sapno kviečia Lizdeiką ir prašo išaiškinti jam sapną. Reikia prisiminti, kad Gediminas ritualą atlikinėjo ne kaip asmuo, o kaip karalius, valstybės galva ir jo sapnas turėjo lemti ne jo vieno, o visos valstybės ateitį, todėl kiekviena sapno smulkmena turėjo būti aiškiai suvokta. Mes jau žinome Lizdeikos išaiškinimą, bet nežinome kokios priežastys vertė Lizdeika sapną išaiškinti būtent taip, o ne kitaip. Norėdami atrasti priežastys, pabandykime patys pasiaiškinti sapną. Tuo labiau, kad

Ankstyvosiose kultūrose taip pat yra išlikę ir kai kurių aprašymų, kaip būdavo aiškinamas konkretus sapnas. Pirmieji tokie šaltiniai yra pasiekę mus iš antikos laikų. Metodologiniu požiūriu svarbus Aristotelio teiginys, kad svarbiausia, ką turi gebėti sapnų aiškintojas – „tai įžvelgti atitikmenis“. Kitaip tariant, interpretuojant sapnus svarbu įžvelgti paraleles tarp sapno motyvo ir kažkokio motyvo, svarbaus budriame sapnuotojo gyvenime. (Gudaitė, 2001 p. 198)

Pažvelkime į pačią legendą. Pirmiausia Gedimino sapno išdėstymą randame „Bychovco kronikoje“, arba „Lietuvos metraštyje“ (XVI a. III dešimtmetis):

„išjojo didysis kunigaikštis medžioti už keturių mylių nuo Trakų. Ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio aptinka didžiulį žvėrį taurą, ir užmušą jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlu grįžti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius didžiuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir tenai miegodamas jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeika, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausiasis pagonių kunigas: ‘Sapnavau keistą sapną’. Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir tasai žynys Lizdeika tarė: ‘Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį’. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemutinę, o antrą – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir įkūręs pilis, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių“ (Razauskas, 2015)

Legenda prasideda nuo karališkos medžioklės aprašymo ir tik po to pereina prie sapno. Prieš pradedant tyrinėti sapną dar tarstelėsiu keletą papildomų žodžių apie tauro medžioklę. Kaip jau minėjau, einant miegoti buvo aukojama dievams ir atsilyginama žyniams už kvietimą į šventyklą. Auka gali būti įvairi, pavyzdžiui, kad ir minėtas gaidys. Visgi, Gedimino sapno legendoje buvo pasirinktas tauras. Tai taip pat turi mitinę prasmę. Dabar mes karalių Gediminą siejame su itin sėkmingai valdžiusiu asmeniu ir iki šių dienų džiaugiamės jo darbo vaisiais. Bet tuo metu jis buvo tik naujas valdovas ir jo ateitis buvo neaiški. Su jo valdymo pradžia, kaip ir su kiekvieno valdovo valdymo pradžia, valstybė papuola į pavojingą virsmo būseną, todėl kiekvienas, esantis virsmo būsenoje, turi praeiti išbandymus. Gediminas, o per jį ir visa Lietuvos valstybė, turėjo būti išbandyta. Tokių išbandymo atspindžių galima rasti ir šiais laikais, pavyzdžiui, vestuvių ritualuose, kuomet jaunikis turi įveikti visą eilę kliūčių. Gedimino išbandymui buvo pasirinktas tauras. Algirdas Julius Greimas tai susieja su Karvės vaidmeniu indoeuropietiškose karaliaus įžengimo į sostą mituose.

1) Tauro medžioklės epizodas, kurį naratyviniu atžvilgiu apibūdinome kaip kvalifikacinį išbandymą, primena (skiriasi tik giminė) Karvės vaidmenį indoeuropietiškuose karaliaus įžengimo į sostą mituose, kuriuos tyrinėjo ir lygino Georges‘as Dumézilis (Žoržas Diumezilis). Išties Imperijos Karvė, paaukota Dianai, suteikia romėnams galią valdyti kitas tautas, tuo tarpu airių karaliaus Breso Medinė Karvė, kurios netikrą pieną jis turi gerti, diskvalifikuoja jį kaip karalių ir pražudo. Kita vertus, kaip tik medžioklės metu indų karalius Prithus pagauna Gausybės Karvę, kuri seniau buvo vadinama Karve Varadž, tai yra žodžiu, žyminčiu suverenumą. Pagauta medžioklėje ar paaukota Dianai, Karvė, suverenumo simbolis, reiškia karaliaus pripažinimą arba diskvalifikavimą.

2) Lietuvių pasaka, kuri, nepaisant savo „stebuklinio“ pobūdžio, išsaugo kai kuriuose variantuose tam tikrus mitologinius elementus, leidžia atpažinti Geležinės Karvės figūrą, taip pat susijusią su pripažinimo arba diskvalifikavimo funkcijomis. Pasakoje veikia karalius, kuris nori vesti Mėnulio dukterį, gyvenančią marių dugne, arba kai kuriuose variantuose tiesiog „Jūrių karalaitę“. Herojus, pasiųstas ją atgabenti, po daugelio išbandymų uždavinį įvykdo, bet Mėnulio duktė sutinka ištekėti tik už to, kuris išsimaudys Geležinės Karvės piene (viename iš variantų – tik jos tėvui Mėnuliui palaiminus). Geležinės Karvės pienas yra verdantis. Herojus, verčiamas pasinerti pirmas, pagalbininko padedamas išbandymą atlaiko ir tampa sveikas bei gražus. Diskvalifikuotas karalius gauna galą verdančiame piene, tuo būdu perleisdamas karalystę vertesniam. (Greimas)

Tauro medžioklė suvereno simbolikoje pastebima ir tolesniuose įvykiuose. Štai:

M. Stryjkowskio Kronika Polska i Litewska, sutvirtina Tauro figūros sąsajas su suverenumo simbolika. Stryjkowskis pažymi, kad Gedimino nušauto tauro ragus, apkaustytus auksu, didieji Lietuvos kunigaikščiai laikė savo ižde ir naudodavo juos kaip taures ypatingomis (iškilmingomis) aplinkybėmis: priimdami užsienio pasiuntinius; taip tęsėsi iki Vytauto, kuris karalių ir kunigaikščių suvažiavime, sušauktame Lucke 1429 metais jo karūnavimo proga, padovanojo vieną iš tų ragų Šventosios Romos imperijos imperatoriui, Vengrijos karaliui Sigismundui. Šio gesto reikšmė yra aiški: prieš tapdamas krikščionių karalium ir laukdamas popiežiaus pasiųstos karūnos, Vytautas norėjo savo suverenumą simboliškai pasidalyti su imperatorium senovišku papročiu, kad po to tai patvirtintų numatytu krikščionišku karūnavimo ritualu. Nesvarbu, ar tai tikra istorija, ar tik mito tąsa: Tauro ragai buvo simbolis to dieviškojo ir sutartinio suverenumo, kuris buvo pripažintas Gediminui, kai šis nušovė laukinį jautį ir jį paaukojo, kaip galima spręsti iš Stryjkowskio, dievams, panašiai kaip Romoje tai padarė Dianos žynys, pritvirtinęs Imperijos Karvės ragus prie įėjimo į Dianos šventovę. (Greimas)

Taigi, legendoje iki sapno aprašymo visi veiksmai ir vietos yra glaudžiai surišti su to meto mitine pasaulėžiūra ir būtų ganėtinai sunku tai pavadinti atsitiktinumu.

Dabar gi reiktų pereiti prie pačio sapno. Lizdeikos asmenybę paliksime nuošalyje, nes šiuo klausimu išsamiai yra pasisakęs ne vienas autorius, pavyzdžiui Dainius Razauskas, iš kurio straipsnio ir nukopijavau legendos tekstą. Geriau pasistenkime patys pabūti „lizdeikomis“ ir nuspėti ką gali reikšti viena ar kita sapno detalė, tuo labiau, kad

Lizdeika [metraščio] vertime nevadintinas abstrakčiu „žyniu“, worożbit yra pakankamai konkretus žodis, reiškiantis asmenį, gebantį aiškinti ateitį pranašaujančius ženklus (spėjiką, pranašautoją, augūrą) (Ališauskas, 2014 p. 18)

Mums ši užduotis turėtų būti ne ką lengvesnė, nes tai kas Lizdeikai buvo ateitis, mums didžiąja dalimi yra nedokumentuota praeitis ir nuo to aiškinti tampa gal net sudėtingiau, nes amžiai užklojo tuometinę žmonių mąstyseną vėlesnių laikų politinėmis bei konjunktūrinėmis mintimis ir daug kas yra pateikiama būtent per pastarųjų šimtmečių išugdytą supratimą.

Pirmiausia sapne yra labai griežtai nustatoma vieta. Vilkas sapnuojamas ne ant kažkokio kalno, o ant kalno jau tuo metu turėjusio pavadinimą. Metraštyje jis įvardinamas Kreivuoju kalnu. Dabar tai kalnas ant kurio stovi trys kryžiai.

Lietuviškas žodis „kreivas“ ir slavų žodis šaknimi „kriv“ yra bendras paveldas, giminiški žodžiai. Bet, kadangi čia buvo Lietuva, tai tas kalnas turėjo vadintis lietuviškai. Ar jis vadinosi lietuviškai „kreivas“? Viena tokia galimybė, labai rimta galimybė, yra. Tarkim tas kalnas vadinosi, „kreivas“. Slavų metraštininkai, ar tai būtų rusėnai, ar tai būtų lenkai, išsiverčia tą pavadinimą į savo kalbą, juolab žodis yra giminiškas jų žodžiui šaknimi „kriv“ ir reiškia tą patį, ir vėliau, jau pastarųjų šimtmečių istorikai iš mūsų tų metraščių vėl atgal išsiverčia tą pavadinimą „kreivasis kalnas“. Ir taip, suprask, mes turime tą autentišką pavadinimą. Gali būti, kad taip ir yra. /…/ Bet yra ir kita aiškinimo galimybė. Jeigu tas kalnas, tarkime, vadintųsi ne „kreivas“, o „krivių“ kalnas? Kaip slavai metraštininkai užrašytų  šį žodį? Rusėnai tikrai rašytų „kriva hara“. Jie parašytų tarsi „krivių kalnas“ – „kriva hara“, bet rusėnų kalboje jau tas žodis savaime skamba ir reiškia „kreivas“. Tiesiog toks sutapimas. Lenkai, reikia manyti, jau pagal prasmę iš rusėnų perima šį žodį ir jis pasidaro „kšiva“, nors irgi žodis tas pats, giminiškas, šaknis ta pati, tik jau vos vos šiek tiek kitaip skamba. Ir galimas dalykas, kad būtent slavų kalbose tas žodis įgyja kreivumo reikšmę. Galimas dalykas, kad lietuviškas pavadinimas buvo ne „kreivoji“ pilis, o „krivių“ pilis. Tą žodį savo kalbose užrašę rusėnai pradėjo suprasti kaip „kreivas“, o mes pastaraisiais šimtmečiais tada atsiverčiam jį atgal iš slavų kalbų jau kaip „kreivą“ pilį. Noriu pasakyti, kad įrodyti šitą sunku, nežinau ar įmanoma. Sunku, bet tokia galimybė yra. Tokiu atveju ta pilis nebūtų visai kreiva ir nereikėtų čia nieko sieti su jos išvaizda. Dabar kas tie kriviai? Ar tai iš tikrųjų eina kalba apie žynius. Nežinau. Kiek tų žynių? Negali pilyje gyventi vien žyniai. Kas tie kriviai? Buvo išsakyta tokių įdomių hipotezių, lenkų archeologo Golubovičiaus. Po to atsargiai tokia galimybė priminta Toporovo, kad čia kažkas gali būti bendro su krivičiais. Bet kokiu būdu? Archeologai aiškiai žino, kad archeologinio slavų elemento ne tik čia, bet ir toliausiai į rytus nėra. Tai apie jokį čia slavų buvimą šitam kalne kalbos negali būti. Bet net jei ir taip,  ar krivičiai reiškia slavai? Didelis klausimas. Yra žinoma, kad iki tam tikro laikotarpio Kijevo Rusios metraščiuose sakoma, jog „jie dar kalba sava kalba“ (krivičiai suprask). Ten, iki pat Maskvos, visur baltiški vandenvardžiai. Nėra praktiškai abejonių, kad krivičiai yra vadinamųjų Dniepro baltų palikuonys. Tai ką tada reiškia krivičiai? Pavadinimas jų siejamas su „krivių krivaičiu“. Kitos hipotezės man neteko girdėti. Jinai šiek tiek legendiška hipotezė, bet kitos man neteko girdėti. Pas juos pačius yra legendinė tradicija slavų gentis sieti su tam tikru protėviu. Tai tokiu atveju krivičių protėvis būtų kažkoks tai krivis ar krivas ir kito personažo, išskyrus baltišką krivį, galbūt Prūsijos Romuvos krivį, nėra. Žinoma, kad lietuva, kažkokia lietuva, rusiškai litva, (yra toks kuopinis daiktavardis) pasirodydavo pamaskvy dar prieš Mindaugo valdymą. Teko skaityti kai kurių rusų tyrinėtojų hipotezes, kad galimas dalykas, kad net pamaskvio galindai save vadino litva. Visa tai tik hipotezės, visiškai iki galo čia nėra aišku. Tokiu atveju Lietuvos vardas tikrai nesusijęs nei su upeliūkščiu, nei su viena kažkuria gentimi. Tai būtų politinis pavadinimas. Galima spėlioti, kad S. Karaliūno ir A. Dubonio hipotezė yra galbūt teisinga, kad čia pirmiausia turima omeny tam tikros profesionalios kariaunos pavadinimas, nes kariuomenę sudarė, kaip dabar pasakytume,  šauktiniai, tai yra visi pavaldūs vasalai, kurie priklausomai nuo savo turimo turto turi savo vadui teikti šiek tiek žmonių į kariuomenę ir profesionali kunigaikščio ar bet kokio aukštesnio valdovo kariauna, kurią jis pats išlaiko ir kurios darbas yra kariauti jo vardu. Tai va tokia kariauna ras ir bus buvusi „leita“ arba jų stambesnis vienetas „leituva“. O tokiu atveju mes nebeprisirišam prie konkrečios žemės. Tai yra politinis pavadinimas, nurodantis tam tikro politinio gyvenimo formą, kuri gali pasireikšti visam šios kultūros kosmose nuo Vyslos iki Maskvos. Iš XIII a. senųjų šaltinių žinoma, kad ten tas atėjo su savo lietuva, ten tas atėjo su savo lietuva,… taip sakant su savo kariauna. Dar tokios politinės vienybės galėjo ir nebūti. Panašiai galėjo būti ir su „krivičio“, „krivaičio“ ar „kriviečio“ vardu, kuris galėjo  reikšti ne kažkokią geografinėj vietoj gyvenančią gentį. Jeigu žodis „lietuvis“ („leituvis“ senoviškai) nusakydavo   žmogaus priklausomybę pagal politinę, karinę organizaciją, tai „krivis“, „krivaitis“ ar „krivietis“ galėjo nusakyti žmogaus priklausomybę religinei organizacijai. „Kam tu priklausai?“ – klausia. Kuria prasme? Žiūrint kas klausia. Jeigu ateina riteris ir klausia kam tu priklausai, tai aš esu leituvis, aš leitai priklausau, aš esu karys, tavo būsimas priešas. Jeigu ateina kažkoks kunigas, arba stačiatikių popas ir klausia kas tu esi, tai nesakysi gi, kad aš esu karys, kokia prasmė? Ir tada sakai aš esu krivaitis, nes priklausau va tai ir tai religijai. Man tokia mintis kilo. Iš rytų krikščionybė plito daugiau taikiai, iš vakarų karine jėga, tai čia suaktualėjo politinė karinė organizacija Leituva, o rytuose buvo pirmieji susidūrimai su religine prasme save identifikuojančiais žmonėmis, kurie paklausti „kas jie tokie“, taip sakant paprašius įvardinti savo tapatybę, galėjo atsakyti „aš priklausau krivio krivaičio, arba krivio tikėjimui“. (Razauskas, 2014 p. nuo 8-tos minutės. Kalba redaguota) .

Atsižvelgę į Dainiaus Razausko išsakytas mintis galime teigti, kad Geležinis Vilkas kaukė galingu balsu ant kalno, kuriame pirmiausia žmonės vertino savo senąją pasaulėžiūrą, turėjo savo pasaulio suvokimą. Ši pasaulėžiūra aptariamu laikotarpiu svetimšalių vertinimu atstojo valstybinę religiją. Ir štai šioje šventoje vietoje sukaukė Geležinis Vilkas. Kyla klausimas – ką gali reikšti pats vilkas? Ir dar ne bet koks, o geležinis! Šiam klausimui reiktų skirti atskirą studiją, nes vilkas mūsų tautosakoj yra „ryški žvaigždė“. Dainius Razauskas, paskaitoje paklaustas apie Geležinio Vilko prasmę, pastarąjį surišo su jaunuolių įšventinimu į kareivius, tuo labiau, kad geležis siejasi su riterio šarvais. Taip pat Dainius priminė žinoma vilktakių tradicija, kuri artima skandinavų bersekerių tradicijai, kuri taip pat glaudžiai rišasi su karingumu ir agresyvumu. Mano nuomone Vilkas sapne reiškė traputį kitką, bet kaip minėjau, tai atskiros studijos vertas darbas. Čia iškelsiu tik vieną iš savo turimų versijų, nes užsibrėžiau straipsnį parašyti iki savaitgalio, o šitas vilko klausimas yra labai jau platus, todėl kitų versijų tiesiog nespėsiu sudėti. Galvoju, kad Vilkas Gedimino sapne buvo dievo, ar protėvio, o gal net pačio karaliaus Vytenio vėlės pasireiškimas. Tokioms mintims pagrindą kloja kad ir toks pastebėjimas:

Jėzuitai savo XVII a. ataskaitose mini, kad latviai ir žemaičiai pagalbos kreipiasi į vėles, kurių vienas jie mano pavirtus vilkais, meškomis, kitas – dievais (Petkevičius, 2012)

Be to vilkas sapne ne bet koks, o geležinis.

Lizdeika, aiškindamas sapną, niekaip neinterpretuoja jo geležiškumo, nors, atrodytų, toks nuostabus dalykas turėtų būti reikšmingas savaime. Veikiausiai taip yra todėl, kad geležinis vilkas buvo žinomas mitinis personažas (Ališauskas, 2014 p. 30)

Čia reiktų prisiminti vertingas Daivos bei Vykinto Vaitkevičių mintis, nurodančias geležies vietą mitologijoje:

Kalvystės procesas turi ypatingą mitinę prasmę, eliminuojančią Velnio maginę kompetenciją. /…/ Geležies gamybos proceso metu iš gamtinės, natūralios balų rūdos išgryninama geležis, o iš jos gaminama kultūrinė produkcija – įrankiai ir ginklai. Geležies žaliava – balų rūda yra Velnio dispozicijoje, jam priskiriami visi požemio turtai, be to, tautosakoje labai dažnai pelkėse aptinkame Velnio gyvenvietę. Kalvelio mitiniuose apibūdinimuose pabrėžiamas priešingas turinys, sietinas su viršutine – dangaus – erdve: jis nukala Saulę ir užmeta ją į dangų. Pastarasis faktas leistų daryti prielaidą, kad geležis iš apatinės pasaulio sferos perkeliama i viršutinę – rūda iškeliama iš požemio, tačiau transformuotu pavidalu atsiduria danguje. Užbėgant už akių, iš karto reikėtų pažymėti, kad ši erdvinė kryptis, pridedant Velnio (Kalvelio priešininko) maginių galių apribojimą, labai palanki konstruojant mitinį mirusiųjų keliavimo į dangų modelį. (Vaitkevičienė, et al., 2001)

Taigi, geležis mitologijoje buvo siejama su aukštesniu nei žemiškas lygmeniu, todėl geležinis vilkas galėjo reikšti ne tik karį, bet ir dievišką būtybę. Jeigu vietoj „Geležinis Vilkas“ mes pasakytume „Šventas Vilkas“, tai manau nelabai ir suklystume, nes tiek geležis, tiek žodis šventas tais laikais buvo siejamas su šviesa, bei pakilimu, todėl Lizdeikai net nereikėjo aiškinti ką tai reiškia. Prisiminkime, kad žaibo nutrenktas Vytenis jau savaime turėjo būti  siejamas su dangumi. Nieko keisto, jei Lizdeika Geležinį Vilką būtų susiejęs su Vytenio vėle. Vėl gi, Vytenis buvo karingas valdovas, taigi, įsipaišo ir Dainiaus Razausko spėliojimai. Vytenio vėlę susieti su Geležiniu Vilku skatina dar viena detalė – būtent Vilniaus įkūrimas. Archeologai patvirtino, kad Vilnius buvo pradėtas statyti dar Vytenio, o gal net jo tėvo Butvydo (Pukuvero) karaliavimo laikais. Ne vienas mokslininkas pastebėjo, kad kuriantis Lietuvos imperijai reikėjo suvienyti tiek religinį tiek politinį centrus. Šios užduoties savo laiku nesugebėjo atlikti prūsai ir galimai dėl to buvo nukariauti. Tuo tarpu lietuviai, matyt Vytenio dėka, tos klaidos nepakartojo. Vilnius dar nuo Šventaragio laikų buvo religinis centras. Čia buvo prisakyta deginti visus kunigaikščius, todėl šios šventos vietos nebuvo galima pakeisti. Vadinasi politinis centras turėjo susitapatinti su religiniu centru. Bet tam turėjo pritarti religinė valdžia. Vytenio užaugintas Lizdeika tikėtina buvo ištikimas Vyteniui, todėl suprato Vytenio tikslus ir lengvino šios užduoties įgyvendinimą. Nors galimas dalykas, kad ir be Vytenio, esant stipriam krikščionybės spaudimui Lizdeika suprato būtinybę suvienyti valdžias ir tapęs krivių krivaičiu buvo pasiruošęs sulieti religinę ir politinę ašį į vieną vietą ir tam nuosekliai ruošėsi. Tai turėjo iš esmės pakeisti valstybės būvį. Esant atskiriems centrams valstybė, kaip ir geležies rūda yra pasklidusi ir biri. Tuo tarpu susiliejus centrams gaunama tvirta geležis, gebanti atstovėti tiek priešus, tiek kitas nelaimes.

Tačiau, nesvarbu ką manė Gediminas ir Lizdeika. Senojoj mūsų pasaulėžiūroj buvo aiškiai suvokiamas bet kurios asmenybės ribotumas ir vien autoritetingų sprendimų nebūtų pakakę. Šiam žingsniui turėjo būti ir dievų palaiminimas.

o anais laikais Lietuva romėnų papročiu jokio reikalo be pranašingo ženklo nepradėdavo, (BRMŠ II, p. 520–521) [paimta iš (Ališauskas, 2014 p. 40)]

Tokiam atsakingam veiksme, kuomet keičiama ilgametė tradicija, nebuvo galima pasitikėti vienu vieninteliu dievišku ženklu ir todėl, matyt, visa įvykių seka buvo suprantama kaip dieviškų ženklų virtinė, rodanti kelią kuriuo turi būti pasukta. Vieną pirmųjų pranašiškų ženklų reiktų laikyti žaibo trenkimą į Vytenį, o ne sėkmingą Gedimino medžioklę. Šiais laikais tai gali skambėti ironiškai, bet anais laikais tai buvo viena kilniausių mirčių ir toks žmogus buvo laikomas Perkūno dešiniąja ranka. Mirdamas tokiu būdu Vytenis pakylą į aukštesnį lygmenį ir matomas danguje (kaip kometa) ir netiesiogiai pranašiškuose sapnuose, kaip Geležinis Vilkas. Todėl Vytenio valia, nesvarbu jei ji išsakyta sapne po mirties, yra lemianti. Kažin ar daug tautų gali pasigirti savo karaliais, kuriems dievas parodė tokį išskirtinį dėmesį? Gediminui perėmus politinę valdžią, kaip buvo aptarta anksčiau, iškilo visa eilė sunkumų ir nenuostabu, kad jam reikėjo protėvių patarimo. Vytenis, Geležinio Vilko pavidale, Gediminui turėjo būti didelis autoritetas. Tiesa, kai kas gali paprieštarauti, mat metraščiuose užsimenama, kad Gediminas neskuba kurti sostinės Vilniuje. Pradžioje jis įkuria sostinę Trakuose. Vėliau, gi apsigalvoja ir berods po metų perkelia sostinę į Vilnių. Trakai buvo pradėti statyti dar XIII a. pabaigoje. Galimas dalykas, kad Gediminas, kaip submonarchas planavo ten gyventi. Gal Trakuose buvo labiau užbaigtos statybos ir, kuriam laikui, Gediminas persikėlė į kažkada nužiūrėtus Trakus, jau žinant, kad netrukus bus keliamasi į Vilnių.  Visą tai galėjo vykti tiek prieš, tiek po lemtingojo sapno ir tai nelabai prieštarauja įvykių eigai, tuo labiau, kad pačioje legendoje pažymima, kad Vilnius tapo sostine tik tuomet, kai buvo įkurtos dvi pilys.

Grįžkime prie sapno. Per sapną pasirodęs Vytenis davė ženklą, kad reikia tęsti numatytą darbą – sostinės kūrimą. Šis veiksmas taip pat atliekamas ne bet kaip, ne pagal užgaidą, o laikantis senosios pasaulėžiūros. Tiek Gediminas, tiek Lizdeika legendoje prie Vilniaus įkūrimo prisideda vienodai. Vienas susapnuoja sapną, o kitas jį išaiškina. Šis veiksmas atkartoja mūsų mitologijoje patvirtintą pasaulio kūrimą, kuomet pasaulį sukuria du broliai demiurgai. Gediminas su Lizdeika lyginami kaip „broliai“ ne atsitiktinai. Abu jie metraščiuose tiesiogiai ar netiesiogiai vadinami Vytenio sūnumis.  Tai aiškiai išdėstyta Algirdo Juliaus Greimo. Štai iškarpa iš jo Gedimino sapno tyrimo:

Stryjkowskis šiuo atveju pateikia dvejopą komentarą. Viena vertus, jis papildo Metraščius, patikslindamas, kad jisai buvo rastas „erelio lizde vienoje girioje, prie didžiojo kelio“, bet taip pat, kad pats Vytenis jį rado ir išauklėjo kaip savo sūnų. /…/ Vytenis, žinomas istorijoje kaip Gedimino brolis ir pirmtakas, Metraščiuose laikomas jo tėvu. Taigi Gediminas, Vytenio sūnus, ir Lizdeika, Vytenio rastas ir išauklėtas, kaip tikras sūnus“, pasirodo esą broliai. (Greimas)

Kaip broliai demiurgai kuria naują pasaulį, taip ir Gediminas su Lizdeika, per dievų tarpininką Geležinį Vilką, kuria sostinę, būsimos imperijos centrą, kitaip pasakius savo pasaulį. Į pasaulio kūrimą „įsipaišo“ ir jau minėtas tauras.

Jūratės Šlekonytės sutelkti folkloriniai ir mitologiniai duomenys liudija, kad „didžiulio jaučio“ vaizdinys priklauso prie plačiai paplitusių skirtingose kultūrose, tad galimai yra archajiškas ir net sietinas su kosmogonija (Ališauskas, 2014 p. 26)

Be to, Gediminas, kaip realios valdžios ir galios turėtojas, kaip kūrėjas, stovi ant mažo žemės plotelio (naujai įgytos valdžios ir neaiškių galimybių), nežinodamas ką toliau daryti. Tuomet užmiega ir susapnuoja kažkokį pasaulį. Nors žodis „kažkokį“ čia yra labai netinkamas, nes sapnas metraščiuose vadinamas išskirtiniu:

… pasakymas son dywny, mūsų išverstas „nepaprastą sapną“, galėtų būti verčiamas dar įtaigiau, pvz., „stulbinantį sapną“ (Ališauskas, 2014 p. 18)

Pagal ikubacijos ritualo prasmę – tai reiškė išgijimą. Pagal mūsų senąją pasaulėžiūrą – naujo matymo, arba tiesiog pasaulio atradimą, nes lygiai taip pasaulio sukūrimas pavaizduotas mūsų etiologinėse sakmėse. Dievas sapnuoja ant mažos salelės. O Velnias, tampydamas Dievą tą salelę išplečia iki viso pasaulio. Lizdeika, išaiškindamas sapną, savotiškai atidengia ateitį ir išplečia suvokimą iki aiškiai matomo vaizdinio. Šiuo momentu, pamačius vaizdinį, ir įvyksta virsmas. Buvęs, išsisėmęs pasaulis pranyksta, savotiškai miršta ir akiratyje atsiranda būsimo pasaulio vaizdiniai. Lizdeika labai aiškiai atskyrė, kad sapnas surištas ne su asmeniniu Gedimino gyvenimu, o su visos valstybės gyvenimu, o tai reiškia su naujo pasaulio vaizdiniu.

Dar svarbesnis branduolinio mito papildas yra vilko staugimo nešama žinia. Lizdeika ją intepretuoja ne kaip herojaus, o kaip jo steiginio – naujosios sostinės – šlovę. Įvedamą „viso pasaulio“ sąvoką („sława ieho budet słynuty na weś swiet“) reikia priimti labai rimtai. Tai ne nudėvėta retorinė figūra, o konkretus pažadas, kad miesto „šlovė“ peržengs Gedimino valdomų teritorijų ribas. Vienintelis realus tokio pažado Sitz im Leben (gyvenimo situacija) – tai ankstyvojoje LDK istorijoje precedento neturinti intensyvi diplomatinė Gedimino veikla, be kita ko, Vilniaus miestą garsinanti tuometiniame „pasaulyje“. (Ališauskas, 2014 p. 31)

Jei sapnas būtų surišta su vienu asmeniu, tai galėtume sakyti, kad įvyksta asmens vidinis virsmas, savotiškas persikūnijimas. Šiuo gi atveju kalba eina apie valstybės perkūnijimą. Ir šiame perkūnijime matyt dalyvavo dievaitis Perkūnas. Bent jau pats dievavardis siūlo šitokį aiškinimą.

Vladimiras Toporovas net iškėlė viliojamai atrodančią versiją, jog Gediminas gali būti laikomas „epine Perkūno transformacija“ (Ališauskas, 2014 p. 26-27)

Prie Perkūno mes dar grįšime, o čia tik pažymėsiu, kad viskas, pradedant tauro medžioklę ir baigiant sapno išaiškinimu ir miesto įkūrimu atkartojo pasaulio sukūrimo veiksmus.

Viena vertus, aprašytoji medžioklė būtina paties kunigaikščio transformacijai į naują suverenumo lygį. Greimas taikliai formuluoja, jog „tokia medžioklė – tai nepaprastai sunkus uždavinys, kurį išpildęs veikėjas kvalifikuojamas herojumi“. Antra vertus, ši medžioklė mus perkelia į kosminę sritį. Tai chaoso galių įveika, būtina pasaulio struktūravimui ir religiniam bei kultūriniam įprasminimui. Ne veltui šiuolaikinėje mitotyroje ar religijotyroje neabejojama, „kad legendos apie miestų įkūrimą paprastai atkartoja pasaulio sukūrimo mitus“ (Ališauskas, 2014 p. 28)

Žiūrint tokiu kampu patį inkubacijos ritualą reiktų vadinti „pasaulio subrandinimo/išperėjimo apeiga“. Įvedę lietuvišką pavadinimą atsisakome, matyt, visame pasaulyje įprasto pavadinimo, tačiau tuo pačiu kiekvienam, net ir nedaug perskaičiusiam, iškarto atskleidžiam tikrąją apeigos prasmę, tuo iš dalies atskleisdami ir pačią mūsų senąją pasaulėžiūrą.

Gedimino sapne liko dar viena svarbi ir daugelio tyrinėtojų apeinama detalė. Būtent už šios detalės užsikabinęs ir pradėjau savo  Gedimino sapno legendos tyrimus. Lizdeikai išaiškinus sapną, Gediminas nieko nelaukdamas, tą pačią dieną įsakė statyti dvi pilis.  Kokia gi priežastis gali versti taip skubėti? Mokslininkai jau sutaria, kad Gedimino sapnas nebuvo eilinis pamiegojimas, o tikslingas veiksmas. Ar gali tikslingas veiksmas būti lydimas veiksmų panašių į užgaidas? Gedimino asmenybė neduoda jokio pagrindo taip manyti. Vadinasi ir jo netikėtas nurodymas statyti pilis yra tikslingas veiksmas.  Šioje vietoje aš įžiūriu dvi tarpusavyje surištas priežastis vertusias jį taip elgtis. Pirma, paprotys tam tikrus darbus derinti prie tam tikrų ženklų. Antra – svarbių darbų siejimas su papročio laikymusi skatina visus prisidėti prie bendro darbo. Pradėsiu nuo antro, ir vėliau aptarsiu patį paprotį.

Sostinės kūrimas šventoje vietoje, kur buvo deginami protėviai, galėjo susilaukti prieštaravimo iš kitų kilmingųjų. To laikmečio valdovai nebuvo absoliutūs monarchai, nesiskaitantys su tuo ką pasakys bendražygiai, jų pritarimas valdovo veiksmams buvo valdovui gyvybiškai svarbus.

…ar tikrai visas tuometinis politinis ir religinis elitas sostinės įkūrimą šventoje, apeiginiam mirusiųjų deginimui skirtoje, vietoje priėmė kaip teisingą ir teisėtą veiksmą? Šis mitas patvirtina, kad Gediminas veikė ne sauvališkai, o vadovavosi aukštesne galia. (Ališauskas, 2014 p. 31)

Nesiskaitymas su protėvių papročiais ir bendražygių nuomone galėjo baigtis karaliaus Mindaugo likimu,  todėl visa „pasaulio brandinimo apeiga“ nuo pat pradžių buvo „derinama su dangumi“. Toks Gedimino elgimasis savotiškai užtikrina jo sprendimų teisėtumą ir skatina kitus prisidėti prie bendro darbo.

Grįžkime prie pirmos priežasties. Koks gi paprotys galėjo skatinti veikti neatidėliojant? Į šį klausimą atsakyti yra gana sudėtinga, jei iš viso įmanoma. Turiu tik savo spėjimą, kurį pabandysiu pagrįsti.

Mažai kas drįsta pasvarstyti kada Gediminas galėjo sapnuoti savo sapną. Bet kuris pabandęs spėti susilauktų „mokslo rimtuolių“ pašaipos. Rašytiniuose šaltiniuose tiesiog per mažai duomenų kažkokių apčiuopiamų išvadų darymui. Bent jau aš atradau tik vieną drąsų žmogų. Tik Ingos Baranauskienės straipsnyje atradau bandymą spėti laiką:

Taigi Reinholdas Lubenau pasakoja, kad per Kalėdas kuršiai nuvažiavę medžioti į savo šventąjį mišką, kuriame šiaip per visus metus nė jokio žvėries ar paukščio neužmušdavę, nė jokio pagalio nenukirsdavę, o paskui sumedžiotiesiems žvėrims nudyrę kailius, iškepę juos ir sudėję ant ilgo stalo, aplink kurį prilipdę daugybę vaško žvakių savo giminaičių sieloms; paskui kiaurą naktį valgę, gėrę, būgniję statinę ir visaip linksminęsi (28). Kadangi visų baltų religinės praktikos buvo panašios, galima pagrįstai spėti, kad ir Lietuvos šventmiškiuose per žiemos saulėgrįžą vykdavo analogiškos ritualinės medžioklės. O kadangi mirusių giminaičių pagerbimas buvo vienas iš svarbiausių šios šventės akcentų, visai tikėtina, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai šias ritualines medžiokles rengdavo būtent Šventaragyje. (Baranauskienė, 2011)

Mano galva, šventosios giraitės buvo lankomos ne tik per Kalėdas. Kalėdos yra tarsi kalendorinis pasaulio atsinaujinimo, persikūnijimo virsmas, kuomet senieji metai miršta ir naujieji gimsta, todėl apeiginė medžioklė ir pakliuvo į Reinholdo pasakojimą. Šventų giraičių lankymas yra paliudytas ir kitų apeigų metu. Pavyzdžiui, mirus žmogui laužydavo šventų giraičių šakas, kurias šiaip liesti ir laužyti buvo griežtai uždrausta. Iki šių laikų išliko paprotys mirus žmogui skersti gyvulį, o taką kuriuo bus nešamas karstas nukloti nulaužtomis eglės šakelėmis. Visos šios apeigos turėjo gilią prasmę senajame pasaulio suvokime ir, mano galva, turėjo padėti sielai persikūnyti kitame pasaulyje. Tai tarsi savotiška pagalba ir/ar bendravimas su anapus išėjusiu. Mes atlikdami šias apeigas geriausiu atveju suvokiame tai kaip tam tikrus ženklus. Jų praktinė vertė mūsų gyvenime yra niekinė. Bet nepamirškime, kad tie ženklai neskirti mums. Jie skirti išėjusio sielai. Būtent šiai sielai tie ženklai gali būti labai svarbūs. Lygiai taip iš anapus atėjęs sapnas, gal anapusybei yra bereikšmis, o mums, jeigu teisingai suprastas, gali būti naujo gyvenimo pradžia. Toks bendravimas per apeigą ir sapną, manau, yra pats paprasčiausias būdas susisiekti su mūsų protėviais. Protėvių svarba mūsų pasaulėžiūroje yra gausiai paliudyta ir svarbi iki šių dienų. Krikščionybė sugebėjo savo šventėmis padengti visas šventes, išskyrus vieną – Vėlines. Vėlinių nei pačios šventės nei senojo pavadinimo krikščionybė išstumti nesugebėjo, nors netiesioginių bandymų galima įžvelgti ir šiais laikais, kuomet valstybine švente skelbiama lapkričio 1-oji, o ne nuo senų laikų švenčiama lapkričio 2-oji.

Lapkričio 1-osios ir 2-osios švenčių artumas nėra atsitiktinis. Prie šių dviejų švenčių galime pridėti ir Helovino šventę, švenčiamą spalio 31-ą dieną.  Visos jos turi tas pačias šaknis, o išsiskyrusios laike, mano spėjimu, dėl labai paprastos priežasties. Kalendorinės šventės yra derinamos su metų laiku, o pastarąjį protėviai skaičiuodavo žiūrėdami ne į laikrodį, o į dangaus kūnų išsidėstymą. Todėl vienos šventės yra pririštos prie Saulės, kitos prie Mėnulio padėties tam tikru laiku. Vėlinės yra išskirtinė šventė, nes ji yra surišta ne su Saule ir ne su Mėnuliu. Ji surišta su tolimų žvaigždžių spiečiumi – Sietynu, liaudyje dar vadinamu Vėlių vartais. Taigi, Vėlinės yra žvaigždinė šventė. Tai atitiktų ir mitologinį turinį, nes vėlės yra ne šio pasaulio atstovai. Joms neturėtų galioti Saulės kalendorius. Žvaigždžių padėtis dėl Žemės sukimosi ašies precesijos po truputi keičiasi, todėl su laiku turėjo keistis ir žvaigždinių švenčių datos. Išeitų, kad žvaigždininkai turėjo laikas nuo laiko tikslinti Vėlinių datą. Tą šventinės datos pokytį savotiškai užšaldė krikščionybės plitimas Europoje. Visų šventųjų diena – lapkričio 1-oji buvo paskelbta apie 800-tuosius metus, kai Sietynas metų bėgyje kulminuodavo naktį iš spalio 30 į spalio 31-ąją, matyt su tikslu uždengti senosios tradicijos šventę, šiuo metu išsirutuliojusią iki Helovino. Palaipsniui senoji šventė turėjo užlipti ant paskelbtos krikščioniškos šventės ir susitapatinti. Matyt taip ir įvyko, nes šiuo metu Helovino šventė daugiau siejama su pasilinksminimu, nei su kažkokiu religiniu turiniu.  Prasidėjus kryžiaus žygiams į baltų gyvenamas žemes Sietynas metų bėgyje kulminuodavo naktį iš lapkričio 1-osios į lapkričio 2-ąją. Sunaikinus Prūsijoje Ramovę buvo suduotas mirtinas smūgis žynių sluoksniui. Matyt apie tą laiką nutruko žinių perdavimo tradicija ir per ateinantį šimtmetį nebeliko žmonių, išmanančių kada tiksliai reikia švęsti Vėlines. Karaliaus Gedimino laikais Sietynas jau kulminuodavo naktį iš lapkričio 2-osios į lapkričio 3-čiąją. Tačiau iki mūsų laikų atėjo tik lapkričio 2-osios data. Nenuostabu, nes pradedant Mindaugo karaliavimo laiku Lietuvos valdantieji pastoviai ieškojo būdų sukrikščioninti šį kraštą. Prūsijos Ramovės sunaikinimas buvo mirtinas smūgis privedęs prie visos senosios mūsų pasaulėžiūros nuosmukio. Mindaugui ir tolimesniems valdovams nebebuvo kas paaiškina kada ką reikia švęsti. Bet čia tik mano spėjimai. Kažin ar tuos spėjimus galima įrodyti. Bet kuriuo atveju, ir tuo metu ir šiuo metu per Vėlines mes susitinkame su protėviais. Būtent per Vėlines yra geras laikas prašyti protėviu pagalbos ir Lizdeikos vietoje aš būčiau Gediminui nurodęs būtent datą artimą Vėlinių laikotarpiui.

1316-tų metų Vėlinės pasižymėjo dar viena svarbia ypatybe, kuri pasitaiko ne taip jau dažnai. Sietynas kulminavo ne vienas, o lydimas Mėnulio pilnaties. Mėnulis ir Sietynas yra mitologijoje ryškiai patvirtintas derinys. Pavyzdžiui, pasakojama kad

Morkus, Marijai netekus sietelio, nukeliauna į pragarą, išvaiko ten visus kipšus. Tik likęs vienas šlubis paduoda jam sietelį. Morkus grąžina Marijai sietelį, ir jis pakabinamas danguje prie Mėnulio. (Laurinkienė, 2002 p. 13)

Kitais žodžiais tariant, jeigu Sietynas kaba šalia Mėnulio, tai ženklas, kad įsivyrauja tvarka ir viskas, ką pradėsi tuo metu daryti – seksis. Šioje sakmėje Morkus atlieka Perkūno vaidmenį. Su Perkūnu siejama ir Mėnulio pilnatis.

Galima spėti, kad pilno Mėnulio veiklos sfera galėjo būti artima dievaičio Perkūno sakralumo sferai. Galbūt užuomina į tai galėtų būti M. Davainio-Silvestraičio užrašyta etiologinė sakmė, kurioje pasakojama, kaip pilnas Mėnulis supykęs nutrenkia į jį žiūrintį ant akmens sėdintį ir kilnojantį viršun batų aulą vokietuką. /…./ Pats Mėnulio atmainų įvardijimas žmogaus amžių nusakančiomis sąvokomis perša palyginimą su Vaidevučio vėliavoje pavaizduotais trimis įvairiaamžiais prūsų dievaičiais.  (Vaiškūnas, 1992 p. 145)

Kaip minėjau, Perkūnas turi didelę reikšmę perkūnijimo, virsmo, pasaulio išperėjimo apeigose. Gedimino sapne jis turėjo užimti pagrindinį vaidmenį. Todėl ir visos apeigos data turėjo būti derinama pagal atitinkamus ženklus. Pradedant Gedimino karaliavimo pradžia ir baigiant Vilniaus miesto paminėjimu Mėnulis kartu su Sietynu Vėlinių laikotarpyje ėjo tik porą sykių. Tai 1316-tų metų naktį į lapkričio 1-ąją ir 1319 metų naktį į spalio 30-tąją. Tai yra tik dvi datos atitinka iškeltas mitologines sąlygas. Beje 1316 metų lapkričio 1-oji yra artimesnė Vėlinių datai. O jei dar įskaitysime, kad Gediminas ką tik tapo karaliumi ir jam reikėjo protėvių pagalbos apsisprendžiant dėl tolimesnių veiksmų, tuomet gausime dar ir politinį šios datos patvirtinimą. Aišku Gediminas galėjo sapnuoti ir tiksliai per Vėlines, t. y. kitą ar dar kitą naktį, bet tuomet neliktų aišku kodėl Lizdeikai išaiškinus sapną, tą pačią akimirką buvo imtasi statyti sostinę. Pasaulio išperėjimo apeigą atlikus lapkričio 1-ąją sostinės skubus statymas tampa aiškus. Tiesiog nebelaukiama kol Mėnulis pabėgs iš Sietyno. Jau minėjome, kad Mėnulis ir Sietynas reiškia gerą darbų pradžią. Tokių liudijimų yra ne vienas. Pavyzdžiui:

Sietynas būdavo siejamas ir su kitais darbais. Pavyzdžiui, žvejai savo tinklus megzdavo arba bent pradėdavo šį darbą, kada „Sietynas eina sykiu su mėnesiu“. To griežtai paisė Padubysiuose, nes „tiki, kad kitu laiku pradėjus dirbti įrankius, jie būsią nelaimingi, neisianti į juos žuvis, maža begalėsią pagaut“ (Klimka, 2009 p. 22)

Žinoma, nei Mėnulis, nei Sietynas pirmajame legendos užrašyme nepaminėti. Tačiau vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose Mėnuliui suteikiama ypatinga reikšmė: „Mėnuliui davus palankų ženklą (Lunae auspiciis), Lietuvos kunigaikštis Gediminas įkūrė Vilniaus miestą“ (Ališauskas, 2014 p. 51). Ir nors Vytautas Ališauskas, nuodugniai ištyręs Gedimino mito kaitą laike, šį Mėnulio įterpimą griežtai sukritikavo, visgi tuo metu neabejotinai žmonės apie legendą turėjo daugiau išlikusių detalių, nei atėjo iki mūsų dienų. Tai, kad poetas savo kūrinį taikė prie esamos politinės padėties, madingos kultūros, galiausiai prie užsakovo pageidavimų, nebūtinai reiškia, kad Mėnulio detalė buvo tiesiog grubiai pasiskolinta. Ta detalė tuo metu dar galėjo būti žinoma, tik pamirštant senąją pasaulėžiūrą ji tapo bereikšmė ir tik palankių aplinkybių sutapimo dėka buvo užrašyta. Tokią mintį palaiko jau šiame straipsnyje paminėta pasaka, aprašanti karaliaus išbandymo apeigą, kur Mėnulis turi lemiamą vaidmenį, nes tik jo pagalba karalius atlaiko išbandymą.

Grįžkime prie pačios apeigos. Nežiūrint to, kad Vilniaus įkūrimo mintis galėjo senokai kirbėti tiek Gedimino, tiek Lizdeikos galvose, pati apeigos išraiška galėjo priblokšti abu patyrusius vyrus, nes tai ką Gediminas sapnavo sapne, Lizdeika matė realiame gyvenime. Užslinkus tamsai, Krivių kalno papėde pradėjo kilti Didieji Grįžulo Ratai. Šis žvaigždynas turi daug pavadinimų ir, nors mokslininkai mėgsta tikslumą, šioje vietoje jokio tikslumo negali būti. Žvaigždyno išvaizda skiriasi nuo to kokiu kampu į jį žiūrima, kokiame aukštyje šis šviečia ir kaip ryškiai matosi blankesnės žvaigždės. Prie vienų sąlygų žvaigždynas atrodys vienaip, o prie kitų kitaip, todėl ir pavadinimą tą naktį gali gauti visai kitą. Iš savo asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad Didieji Grįžulo Ratai kartais atrodo kaip žirgas besiganantis virš horizonto linijos, o kartais kaip vilkas besiropščiantis link zenito. O kai matosi tik ryškiausios žvaigždės belieka samtis. Galima rasti ir daugiau mitologinių šio žvaigždyno sąsajų su mitiniais žvėrimis (Račkaitis, 2015), bet šiame straipsnyje tai neturi lemiamos reikšmės, todėl smulkiau nedetalizuosiu. Taigi, Lizdeika matė, kaip rytuose kalno šlaitu išlėto kyla žvaigždynas panašus į kažkokį žvėrį. Tuo tarpu pietuose virš Tauro kalno švietė pilnas Mėnulis Raitelio žvaigždyne (pagal J. Vaiškūną Tauro žvaigždynas lietuviams buvo Raitelio žvaigždynas (Vaiškūnas, 2012)). Lizdeika matė kaip Gediminas bendravo su Geležiniu Vilku gyvai.

Šis bendravimas vyko tarp dviejų dieviškų būtybių ant atskirų kalvų. Vienas stovėjo virš Krivių, o kitas virš Tauro kalno. Kalvų svarbą mite pažymėjo ne vienas tyrinėtojas. Jų išvadų čia neperpasakosiu. Daugiausia kalvos buvo siejamos su politiniu ir religiniu centrų simboliais.

Visai tikėtina, jog ankstyvajame Vilniuje Tauro kalnas ir Kreivasis kalnas atitinkamai buvo suvokiami kaip simbolinės kraštovaizdžio dominantės, kurių viena atitinkamai turėjo religinę, kita – politinę konotaciją. (Ališauskas, 2014 p. 24)

Gali būti, kad jie yra teisūs. Dvi kalvos gali reikšti du priešpastatytus pasaulius – religinį ir politinį. O gali reikšti ir kitus du pasaulius, pavyzdžiui gyvųjų ir mirusiųjų. Štai Vytautas Ališauskas pastebi, kad:

Vilko pasirodymas svarbiais parametrais ir toliau yra simetriškas tauro pasirodymui, tačiau tai, metaforiškai sakant, simetrija su priešingu ženklu. Erdvės atžvilgiu jie pasirodo, kaip galima numanyti, ant vienas priešais kitą esančių kalnų. Laiko atžvilgiu – tauras aptinkamas dienos metu, vilkas – naktį. (Ališauskas, 2014 p. 29)

Prisiminus, kad Gediminas miega įsisukęs į tauro odą, nesunkiai susiejame Tauro/Raitelio žvaigždyną spindinti virš Tauro kalno su Gedimino kelione sapne. Geležinis Vilkas tuo tarpu  stovi ant Krivių kalno. Tik dienos ir nakties priešstatą čia reiktų suvokti kaip gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių priešstatą. Tą dviejų pasaulių susidūrimą matė Lizdeika. Jis matė kaip Gediminas bendrauja su anuo pasauliu.

Lizdeikai dar liko išaiškinti sapną. Prisiminkime Aristotelį, kuris pabrėžė, kad sapnų aiškintojui svarbiausia buvo įžvelgti atitikmenis. Lizdeikai tokių atitikmenų toli žvalgytis nereikėjo. Viskas vyko čia, tiesiai jam prieš akis. Vadinasi ir aiškinimas turi būti surištas su šia vieta ir tai galėjo būti pagrindinė priežastis lėmusi Lizdeikos aiškinimą neva sostinė turi stovėti čia.

Ar Lizdeika gerai suprato Vilko perduotą mintį? Ar Gediminas ir sekantys valdovai suvokė Lizdeikos aiškinimą? Sunku pasakyti. Žiūrint kaip vertinsime istoriją. Vilnius tuo metu tikrai nuskambėjo per visą pasaulį. Maža to, per artimiausia šimtmetį buvo palaužti galingiausi priešai ir  Lietuvos valstybė išsiplėtė iki didžiulės imperijos. Atrodytų atsakymas aiškus. Visgi, ne viskas yra vienareikšmiška. Kiekvienai pergalei kažką aukojome. Tapdami imperija mes tuo pačiu praradome ir savo senolių puoselėtą pasaulėžiūrą. Kyla klausimas ar auka nebuvo per didelė. Ar tapdami dideliais kaip jie, netapome jais? Ar, pamiršę kas mes esame, nepraradome kas svarbiausia? Klausiu, nes, mano galva, šiandiena šis klausimas ne mažiau svarbus. Mūsų tautos nueitas kelias verčia susimąstyti ar tikrai mes žinome kaip tiksliai išaiškino Lizdeika Gedimino sapną. Metraščiuose išliko tik sostinės įkūrimo ir jos garso sklidimo motyvas. Kitais žodžiais tariant – liko tik politinio centro svarba. Religinio centro svarba aiškinime yra nedokumentuota. Lietuva mažiausiai jau puse amžiaus iš lėto artėjo link apsikrikštijimo, todėl ši dalis galėjo būti praleista sąmoningai. Vargu bau ar Lizdeika būtų taip išaiškinęs sapną, jei būtų žinojęs, kad nepraėjus nei šimtui metų Lietuva taps krikščioniška valstybė, kad nebe priešai, o Gedimino anūkai naikins senelių pasaulėžiūrą puoselėjusius žmones, kad metams bėgant iš legendos žodis po žodžio bus išbraukiama viskas, kas siejosi su senove, ir Lietuvių tautos suverenitetu. Pavyzdžiui:

„Savaip Stryjkovskis perrašė ir sapno žinios interpretaciją. Jis bene pirmas ją radikaliai pritaikė prie savo epochos lūkesčių. Lizdeikos žodžiai čia atliepia Renesanso suformuotą virtù idealą, poliublininės Lietuvos ambicijas išsaugoti savo politinę reikšmę ir Stepono Batoro valdymo teikiamas viltis: „o šimtas vilkų, tame vilke didžiai staugiančių, kurių balsas į visas puses sklinda, reiškia tai: toji pilis ir tas miestas savo piliečių dorybingumu ir šaunumu, taipogi tavo palikuonių Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių, kurie čia savo sostą turės, didžiais darbais išgarsės ir didžiai šlovingai išsiplės į visas pasaulio puses, ir netrukus iš tos sostinės didžiai šlovingai BUS VALDOMOS SVETIMOS TAUTOS“ (BRMŠ II , p. 524). (paimta iš (Ališauskas, 2014 p. 43), paryškinta mano).

Tokie iškraipymai yra palyginus menkniekis. Tai bandymas įtikti tos dienos politinei sanklodai. Gedimino sapno legenda, matyt, visais laikais užėmė svarbią vietą lietuvių savimonei, todėl visi kas netingėjo  vardan savo tikslų stengėsi legendą perpasakoti savaip. Vieną iš tokių kraštutinių perpasakojimų, kuriame Vilnių įkurs jau nebe karalius Gediminas ir Lizdeika, o atvykę pranciškonai, pateikė bažnyčia.

 [Š]ie septyni vienuoliai garsiai virš viso Vilniaus paskleidę Evangelijos tiesos garsiai skambantį aidą, narsiai Kristaus vėliavą, Šventąjį Kryžių, kaip kontrapunktą pragariškam žvėriui, užnešė ant aukšto kalno. Tuo pasirūpino Dievas, kad kai pasipūtęs šėtonas turėjo savo garbei paskirtą vietą, pavadintą Šventaragiu, ir buvo įsikūręs ant greta stovinčio Pilies kalno, čia pat priešais jį Dievas ant dar aukštesnio kalno pastatė Šventąjį Kryžių nuolankaus Pranciškaus sūnų rankomis. (Ališauskas, 2014 p. 56)

Tokie pasakojimai gali gimti tik toje vietoje, kur iki tol buvusi pasaulėžiūra buvo išrauta su šaknimis, tai yra, tik plyname, šį kartą dvasiniame lauke. Tos šaknys jau buvo pradėtos rauti prieš Gediminą. Kalbu apie valdovų mėtymąsi tarp sprendimo ar išsaugoti senąją pasaulėžiūrą, ar priimti atneštinę religiją. Jogailos priimtas sprendimas netruko atsiliepti valstybės gyvybingumui. Tautą vedusi aukštuomenė su krikštu priėmė ir svetimą pasaulėžiūrą. Įvyko tai, ką šiuolaikinė bažnyčia vadina rekolekcija. Žodis rekolekcija nėra lietuviškas, todėl sunku suvokti ką tai reiškia. Visuomet galite ko nors paklausti ar surasti jo reikšmę žodynuose. Pasakysiu tik tai koks liko man įspūdis po vieno susitikimo su garbingais kauniečiais. Kažkaip jie prašneko apie rekolekciją ir apie jos teikiamą naudą. Ginčijantis man kilo toks rekolekcijos vaizdinys. Lietuviškai žodis rekolekcija reikštų eiti į auto-dirbtuves, kur tau iš skirtingų dėvėtų automobilių surinks kažką važiuojančio, papudruos smegenis ir pasakys, kad geriau nebūna. Neveiks net argumentai, kad tu esi patenkintas savo tėvų darbu (kalbu apie dvasinį mokymą jei kas nesuprato). Pasakyta galbūt žiauriai, bet kartais tiesmukiškumas parodo tikrąją tiesą. Tai va, tokiais automobiliais išvažiavę mūsų didikai tikėjosi nuvažiuoti garbingą kelią. Deja automobilis sugriuvo nepasiekęs Klaipėdos (jei metus versime į kilometrus).

Tokios mintys mane verčia abejoti iki šių dienų atėjusio sapno aiškinimo autentiškumu. Vargu ar Lizdeika užsiminė vien tik apie sostinės statybą. Kas galėjo būti praleista Gedimino sapno aiškinime? Pirmasis legendos užrašymas mus pasiekė iš jau apkrikštytos Lietuvos laikų. Bėgant metams legendoje visų pirmiausia buvo naikinamas suverenumo ir senosios pasaulėžiūros motyvai. Rekolekcijas praėję didikai visaip vengė sąsajų su savo protėviais. Pavyzdžiui:

Akivaizdu, kad autorius junta (ar iš kitų patiria), jog apeliuoti į pagonišką mitą apie apsisapnavusį kunigaikštį ir jo burtininką gali atrodyti nederama tarptautinį garsą įgyjančiai protestantiškai giminei, tačiau tai galima pasakoti kaip pasaką, kaip sakmę, murmamą per miegus. (Ališauskas, 2014 p. 49)

Jau buvo parodyta į kokias nesąmoningas versijas virsta legenda, kai pagrindinis tikslas yra ne atpasakoti, o papasakoti legendą. Visgi, prarastieji suverenumo ir senosios pasaulėžiūros motyvai gali būti atrasti kituose to meto ženkluose ir, matyt, tai gali būti platus ateities tyrimų laukas. Čia gi užsiminsiu apie vieną svarbų ženklą, kuris galimai turi ryšį su Gedimino sapno legenda. Grįšiu prie karaliaus Vytenio.

Karaliaus Vytenio vienokia ar kitokią antrinę įtaką Gedimino sapne pamini tai vienas tai kitas tyrinėtojas (pavyzdžiui žiūrėkite A. J. Greimo darbą (Greimas)). Šiame straipsnyje minėjau, kad Vytenio pomirtinę kelionę dangaus skliautu galėjo matyti ne tik dvasregiai, bet ir visi mirtingieji. 1316-tais metais tai buvo vis dar labai ryškus įvykis atmintyje, todėl vargu bau ar sapno aiškinimas galėjo apsieiti be šio įvykio paminėjimo. Pačiame Gedimino sapne šuoliuojančio žirgo nėra, tačiau, kaip minėjome, pats Geležinis Vilkas gali būti siejamas su Vyteniu. Visgi, 1315-tų metų kometos pasirodymo sutapimas su Vytenio mirtimi galėjo palikti gilų rėžį to laikmečio žmonėms, todėl Vytenis pirmiausia įsivaizduotinas kaip raitelis ant žirgo, o ne kaip vilkas, pasirodęs vieno asmens sapne. Raitelis ant žirgo ženklas yra labai senas ir pasakyti vienu sakiniu ką jis reiškia neįmanoma. Geriau parekomenduosiu perskaityti Dainiaus Razausko knygutę „Vytis“, o čia pateiksiu tik paskubomis rastą ištrauką, kuri tik dalinai atspindi ženklo esmę:

Savo ruožtu sąmonė, pažabojusi ir įvaldžiusi savo gyvybines galias, tuo pat mastu įgyja galią, valdžią ir aplinkiniame pasaulyje. Iš čia raitelis – kaip valdžios simbolis, valdžios kaip tokios, tiek vidinės, tiek išorinės. (Razauskas, 2008 p. 15)

Dar sykį pabrėšiu – raitelis tiek vidinės, tiek išorinės valdžios simbolis. Jeigu išorinę valdžia sutapatinsime su politine valstybės veikla, o vidinę valdžią su senosios pasaulėžiūros sklaida (savotiška religine valstybės veikla), tai šis Vyčio ženklas visiškai atitinka ir mokslininkų brėžiamą Gedimino sapno legendos aiškinimo eigą, kuomet politinis ir religinis centrai suliejami į vieną miestą. Kaip ir raitelis suvaldo tiek išorinį tiek vidinį pasaulius, taip ir miestas suvaldo tiek politinį tiek religinį pasaulį. Taip gimsta sostinė. Kas gali paneigti, kad ne šių įvykių, tapusių legenda, pasekoje Gedimino sūnus Narimantas savo herbu padaro Vytį, tapusi visos Lietuvių imperijos herbu.  Matyt balto raitelio pasirodymas lietuviams reiškė neabejotiną pergalę, tik sieti šį ženklą su „pagoniu karaliumi kunigaikščiu“ greitu laiku tapo nemadinga ir gal kaip tik dėl to šią vietą užima šv. Kazimieras (kalbu apie Polocko apgulties įvykius), pasižymėjęs ne karinėmis pergalėmis, o pamaldumu. Vytį matant kaip vidinių ir išorinių galių valdytoją tampa aiškiau kodėl Mėnulis Sietyne yra toks svarbus ženklas. Prisiminkime, kad Sietynas yra Tauro žvaigždyne, kuris anot J. Vaiškūno, lietuviams buvo Raitelio žvaigždynas. Vadinasi, pradėjus darbus Mėnuliui esant Sietyne, bus suvaldyta tiek išorė, tiek vidus. Tokias užuominas ir randame tautosakoje, kai kalba eina apie Sietyną ir Mėnulį.

Vidinių ir išorinių galių suvaldymas yra esminė valstybės užduotis, todėl nieko keisto, kad Vytis atsidūrė mūsų valstybės herbe. Keista kuomet tai pamirštama ir/ar nepaisoma.

Nepriklausomybės pradžioje nuo žirgo nusodintas Gediminas (turiu omeny jo vardo aikštėje Vilniuje jam pastatytą paminklą) brėžia abejotiną perspektyvą. (Razauskas, 2008 p. 12)

Galima sakyti, kad Gedimino paminklas Vilniuje yra tik meno kūrinys ir nebūtinai turi turėti ryšį su mūsų herbu ir visu prasminiu Vyčio ženklo lauku. Tai tiesiog meno kūrinys, ties kuriuo patogu susitikti ir pakalbėti apie žemiškus reikalus. (Straipsnio iki savaitgalio parašyti taip ir nespėjau, todėl nuvažiavau prie paminklo, kur šviečiant pilnačiai Vykintas Vaitkevičius aprodė visą Šventaragio slėnį. Ten padaryta nuotrauka puošia šį strapsnį.)

Iš kitos pusės, ar neparodo tokia meninė išraiška mumyse pasėtą baimę net įsivaizduoti kažką aukščiau. Senosios pasaulėžiūros praradimas vedė prie tapatybės praradimo. Visų pirma, tai pasireiškė diduomenėje. Šiais laikais tai liečia jau visus mus. Neveltui Lietuva tapo išsibėgiojimo kraštu, nes, praradus savimonę kas esi, belieka tik ieškoti, kas moka didesnius pinigus už tavo atsidavimą. Šiai dienai Lietuva turi neabejotinai palankias sąlygas plėsti savo kultūrą, todėl verta pagalvoti ir apie kitą Gedimino sapno legendos dedamąją – vidinių gyvybinių galių suvaldymą. Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip prisidedame prie šios vidinės valstybės mentos ir mūsų darbai brėžia tautos ateitį. Praeitais metais iškilesniems žmonėms pažymėti buvo įsteigtas apdovanojimas „Švyturys“. Šio apdovanojimo turėtojai gali drąsiai save laikyti mūsų pasaulėžiūros šviesuliais, kriviu-kriviais savo aplinkoje.  Pernai jais tapo Dainius Razauskas ir Ramūnas Karbauskis. Šiais metais apdovanotų žmonių bus daugiau. Galutinis šių metų sąrašas bus paskelbtas svetainėje http://kriviu-krivis.lt. Čia paminėsiu tik Algimantą Bučį, kurio darbai glaudžiai susiję su karaliumi Gediminu, todėl tikrai džiaugsiuosi, jei vaidilos pritars vardo šiam asmeniui suteikimui. Apdovanojimus planuojama įteikti Gruodžio 17-tą dieną ant Birutės kalno Palangoje. Daugiau žinių skelbsime http://krivule.info svetainėje.

Šiemet sukanka 700 metų kuomet Gediminas tapo karaliumi. Galimas dalykas, kad ir 700 metų nuo jo sapno. Pagal žvaigždinį kalendorių Sietynas kulminuos lapkričio 19-20 dienomis. Tai mano manymu ir bus Gedimino sapno jubiliejinė data. Ta proga Veliuonoje ant Gedimino kapo kalno, tai yra vietoje, kur šiuo metu sapnuoja Gediminas, pravesiu apeigą. Smulkiau apie renginį bus paskelbta krivule.info tinklapyje. Visus, kurie perskaitė šį ilgoką straipsnį, kviečiu į apeigą.

Baigsiu straipsnį Gintaro Beresnevičiaus žodžiais, pasakytais apie Gedimino sapno legendą:

Legenda tokia įspūdinga ir giliareikšmė, kad įsispaudė mūsų sąmonėje it archetipas ir it archetipas nutolo nuo mūsų savimonės: mes ją pamename, tačiau taip puikiai, kad apie ją nė nemąstome. Tiesą sakant, taip ir turi būti. Apie mitus ir legendas nesamprotaujama – apie juos žinoma arba ne, juos galima tik atsiminti ar neatsiminti. (Beresnevičius, 1991)

Nuorodos

Ališauskas, Vytautas. 2014. Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasakojimas. Senoji Lietuvos literatūra. Naujausi lituanistikos atradimai ir šiuolaikinė istorinė vaizduotė, 2014 m., T. 37.

Balsys, Rimantas. 2013. Apie baltiškas teofanijas. Res Humanitariae. 2013 m., T. 13, p. 74-94.

Baranauskienė, Inga. 2011. Vilniaus įkūrimo legendos. Voruta. [Tinkle] 2011 m. 02 25 d. http://www.voruta.lt/vilniaus-ikurimo-legendos/.

Beresnevičius, Gintaras. 1990. Dausos. Klaipėda : s.n., 1990.

—. 1991. Gediminas ir Lizdeika. [Tinkle] 1991 m. http://www.tekstai.lt/literatriniai-sjdiai/2671-miestelenai-1991-gintaras-beresnevicius-gediminas-ir-lizdeika.

—. 1995. Gintaras Beresnevičius apie Šventaragį, Gediminą, Lizdeiką. Iš knygos „Baltų religinės reformos“ p. 160–181. [Tinkle] 1995 m. https://sites.google.com/site/senoji/g.beresnevi%C4%8Diusapie%C5%A1ventarag%C4%AF,gedimin%C4%85,l.

Greimas, Algirdas Julius. Apie Vilniaus įkūrimo mitą. [Tinkle] http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Algirdas_Julius_Greimas._Apie_Vilniaus_%C4%AFk%C5%ABrimo_mit%C4%85.LH8101.pdf.

Gudaitė, Gražina. 2001. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. s.l. : Tyto Alba, 2001. ISBN 9986-16-212-2.

Jordan, William Chester. 1997. The Great Famine– Northern Europe in the Early Fourteenth Century. s.l. : Princeton University Press, 1997. p. 328. ISBN: 9781400822133.

Klimka, Libertas. 2009. Apie lietuviškąjį žvaigždžių vardyną. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2009 m., T. 8, p. 18-27.

—. 2009. Lietuviškų švenčių rate. s.l. : Žara, 2009. ISBN 978-9986-34-211-3.

Kronk, Gary W. 1999. Cometography: Volume 1, Ancient-1799– A Catalog of Comets. s.l. : Cambridge University Press, 1999. p. 580. ISBN: 9780521585040.

Laurinkienė, Nijolė. 2002. Pasaulio kūrimo motyvai lietuvių pasakojamojoje tautosakoje. Liaudies kultūra. 2002 m., T. 86, 5, p. 8-15.

Mikailionis, Vaclovas. 2015. Vilniaus mitinė praeitis kitaip. Šiaurės Atėnai. [Tinkle] 2015 m. 08 14 d. http://www.satenai.lt/2015/08/14/vilniaus-mitine-praeitis-kitaip/.

Petkevičius, Rolandas. 2012. Žodžių vėjas apie vilkus… Vilkai.lt. [Tinkle] 2012 m. 10. http://www.vilkai.lt/wp-content/uploads/2012/10/R.Petkevicius.-Zodziu-vejas.pdf.

Pretorijus, Matas. 2006. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. Trečias tomas. Vilnius : s.n., 2006. ISBN 9986-780-89-6.

Račkaitis, Kęstutis. 2015. Gedimino sapnas. kriviu-krivis.lt. [Tinkle] 2015 m. http://kriviu-krivis.lt/dangiskos-pasakos/gedimino-sapnas/.

—. 2015. Grįžulo Ratai, Didžioji Meška, Vilkas ir Juodas Kudlotas. kriviu-krivis.lt. [Tinkle] 2015 m. http://kriviu-krivis.lt/dangiskos-pasakos/grizulo-ratai-didzioji-meska-vilkas-ir-juodas-kudlotas/.

—. 2015. Paukščių Takas. Šiaurės Atėnai. [Tinkle] 2015 m. http://www.satenai.lt/2015/05/08/pauksciu-takas/.

Razauskas, Dainius. 2014. Gedimino sapnas. Baltų kultūros ir religijos mokykla. [Tinkle] 2014 m. 03 02 d. http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_2014_03_02_Gediminas.mp3.

—. 2015. Paukštis Lietuvių Dvasinėje Tradicijoje. LHPA. [Tinkle] 2015 m. 07 21 d. http://www.lhpa.net/index.php/lhpa/44-konferencij-straipsniai/senos-lhpa-konferencijos/311-dainius-razauskas-pauk%C5%A1tis-lietuvi%C5%B3-dvasin%C4%97je-tradicijoje.

—. 2008. Vytis. s.l. : Aidai, 2008. ISBN 978-9955-656-60-9.

Šukytė, Giedrė. 2011. Arklys lietuvių tradiciniame folklore; Daktaro disertacija (07 H). Kaunas : s.n., 2011.

Vaiškūnas, Jonas. 1992. Saulės ir Mėnulio simbolika baltų pasaulėžiūroje. Senovės baltų simboliai; Senovės baltų kultūra. 1992 m., T. 2.

—. 2012. Skaitant dangaus ženklus: Lietuviško Zodiako pėdsakais. Vilnius : Dominicus Lituanus, 2012. ISBN 978-9955-811-30-5.

—. 2009. Žinios apie dangaus šviesulius Griškabūdžio apylinkėse. Liaudies kultūra. 2009 m.

Vaitkevičienė, Daiva ir Vaitkevičius, Vykintas. 2001. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai. Lietuvos archeologija. 2001 m., T. 21, p. 311-344.

Wikipedia. Great Famine of 1315–17. [Tinkle] https://en.wikipedia.org/wiki/Great_Famine_of_1315%E2%80%9317.