Autorius: pi-Ratas

D. Razauskas. Aukštaitijos herbas

Dainius Razauskas

Taigi užrašo lotyniška forma tiesiog neigia jo pageidautinai lietuvišką turinį! Toks viešos, parodomosios formos neatitikimas ja pridengtam „slėptinam“ turiniui, beje, – būdingas nevisavertiškumo požymis. Juk tikras europietis neina į Europą – „į Europą eina“ kaip tik tas, kuris nesijaučia tikras europietis, ir kaip tik tuo „ėjimu į Europą“ jis išsiduoda europietis nesąs!

Visą straipsnį skaitykite svetainėje alkas.lt

D. Razauskas. Asmenvardžių rašyba: „problema“, kurią laikas „išspręsti“

Dėl to nori nenori tenka pripažinti, kad – jeigu vis dėlto dar nedrįstame išvis atsisakyti lietuviško rašto – vienintelė įmanoma asmenvardžių rašybos sistema yra juos visus rašyti lietuviškai. Be išimčių. Tuomet ilgainiui nusistovėtų daugiau mažiau griežtos, tolydžio griežtėjančios taisyklės, būtų galima sudaryti išsamią, tolydžio papildomą viešai prieinamą atitikmenų lentelę, kurioje susiradus nelietuvišką asmenvardį iškart šalia būtų matyti lietuviška jo rašyba, ir atvirkščiai – susiradus lietuviškai parašytą asmenvardį iškart šalia būtų matyti jo autentiška lytis arba net kelios lytys skirtingose kalbose.Žinoma, lieka galimybė ir atsisakyti bet kokios asmenvardžių rašybos sistemos ir juos rašyti taip, kaip kam užeina ir išeina. Tuomet tie, kas palankesni lietuvybei, juos lietuvins kaip tinkami, kaip išmanys, o tie, kuriuos kankina tautinis nevisavertiškumas, rašys visais įmanomais rašmenimis, su pasimėgavimu griaudami, ardydami lietuvišką daiktavardžių linksniavimą ir lietuvišką raštą. Tiesą sakant, dabar kaip tik taip ir yra.

Pilną straipsnį skaitykite svetainėje alkas.lt

Dž. Kempbelas. Karo ir neapykantos mitologija

Vakaruose du garsiausi karo mitologijos kūriniai yra Iliada ir Senasis Testamentas. Bronzos amžiaus pabaigoje ir geležies amžiaus pradžioje graikai vis labiau įsitvirtino senovės Egėjuje, tada į Kanaaną ėmė plūsti amoritai, moabitai ir ankstyvieji habiru, arba hebrajai. Šios invazijos vyko maždaug tuo pačiu metu, kartu vystėsi ir legendos, šlovinančios jų pergales. Be to, nedaug skyrėsi ir pamatinės mitologinės sampratos, įkvėpusios šias dvi legendų sistemas. Abi vaizdavo tarsi dviaukštį pasaulį: apatiniame aukšte – žemė, o viršuje – dieviškos būtybės.

Plačiau skaitykite svetainėje alkas.lt