Kaip vadinasi mūsų religija? Ar mūsų religiją pagonybė? Juk pagonimis anksčiau buvo vadinami negabūs žmonės, nesuprantantys kas yra Dievas. Ši kitaip manančių nuvertinimo taktika naudojama iki šių laikų. Todėl svarbu atskirti sąvokas ir reiškinius vadinti savo vardais. Vietoj pagonybės turėtume vartoti lietuvišką religiją atitinkantį terminą. Oficialiai tokio termino neturime ir kažin ar kada toks buvo, nes dar Gedimino laiškuose randame jo požiūrį „…kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą“ ; Tai tikrai ne pagoniška neišmanėlio mąstysena. Tai žmogaus išmanančio giluminius dvasinius reikalus kalba. Gediminui nereikia tikėti į vienatinį Dievą. Gediminas žino, kad Dievas visiems yra vienas. Jis neskirsto žmonių į krikščionis ir pagonis. Jam net nekyla toks poreikis. Tai jis bando išaiškinti savo laiškuose skirtuose popiežiui. Galima skirstyti žmones pagal papročius (rusėnai, lietuviai,…), ar kulto ritualą (krikščionys, judėjai,…). Svarbiausia, kad „… krikščionims jis leidžiąs savo dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius,
„o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“.
Net ir šiais laikais ne kiekvienas dvasininkas turi tokį gilų Dievo suvokimą. Jeigu jau krikščionys, garbindami savo papročiu vienatinį Dievą, savo religiją vadina krikščionybe, tai mes lietuviai, savo papročiu garbindami tą patį Dievą, savo religiją turėtume vadinti lietuvybe, o ne pagonybe. Tačiau, žodis lietuvybė musuose dažniausiai susiejamas su kultūra, o ne su religija. Galima savo religiją įvardinti kaip Romuva, romuvių religija. Tai istoriškai patvirtintas religinę organizaciją įvardinantis pavadinimas.
Tik laikas nuspręs, kaip teisingiau pasivadinti.
O tai, kad mes turėjome vienatinį Dievą nėra jokia naujiena.
Ta tema, mūsų žiniomis, dirba ir Dainius Razauskas. Algimantas Bučys neseniai įrodė, kad mūsų didžiųjų kunigaikščių titulas niekuo nenusileido karaliaus titului. Ilgaamžis mūsų valdovų nuvertinimas atsiliepė ir mūsų kultūros palikimo nuvertinimui. Tuo tarpu mūsų kultūra slepia dar ne vieną išminties lobį. O su kultūra koja kojon eina religija. Jau dabar straipsnio autoriai gali užtikrintai teigti, kad lietuvybė nėra žemesnio lygio religija. Jos pagalba galima atsakyti į ne vieną metafizinį klausimą. Atsakymai į šiuos klausimus leistų sukurti savotišką kultūrinį traukos centrą ir sustabdytų tą nežmonišką žmonių išsivaikščiojimą. Apie pagrindines mūsų išsivaikščiojimo priežastis nuostabiai yra parašęs Dainius Razauskas. Todėl senosios, prigimtinės religijos atstatymas turėtų būti prioritetinis darbas mūsų beišsilakstančioje valstybėje.
Žemiau galite paklausyti Dainiaus Razausko paskaitą
„Mūšis, kurį Lietuva pralaimėjo, ir jo istorinė pamoka, kurią vienąsyk laikas išmokti“.
Visų pirma sveikinu puslapio Krivių krivis atsiradimą, dėkui pasišventusiesiams šiam darbui. Dabar prieštaravimai šiam konkrečiam straipsniui. Jų du. A) dėl mūsų religijos pavadinimo. Nesuprantu klausimo kėlimo vėl ir vėl. 1992 metais Vilniuje įregistruota religinė bendruomenė Romuva. Pasikeitus įstatymui 2002 m Teisingumo Ministerijoje įregistruota Senovės baltų religinė bendrija Romuva. Įmonės kodas 12096173. Šiai dienai vadovas Krivė Inija Trinkūnienė.
B) Dėl karaliaus Gedimino ,,monoteizmo,, Nesu religijotyros mokslininkas, todėl vadovaujuosi tik protu ir elementariausia logika. Neginčijamai, įvairių šaltinių pagrindu, įrodyta, kad karalius Mindaugas garbino 6 Dievus, t.tarpe dvi moteriškas Dievybes. O pagal straipsnio teigimą po 70 metų karalius Gediminas jau ,,monoteistas,, ir garbina tik vieną Dievą. Tai turėjo būti milžiniška visuomenės pamatus sukrečianti reforma, bet žinių apie ją, apart minimo laiško, nėra jokių. Žinome apie Brutenio- Vaidevučio religines reformas, Sovijaus reformas, bet apie Gedimino religinę reformą nieko. Dargi yra daug įrodymų apie daugiadievystės egzistavimą ir vėlesniais amžiais. Žinome kiek realiai truko ir kainavo daugiadievystės pakeitimas monoteistine krikščionybe. Todėl pagrįstai ir logiškai galime minėto laiško vietą apie ,,vieno ir to paties,, dievo garbinimą laikyti diplomatine gudrybe itin žiauriam priešui stabdyti, o ne monoteistinės religijos egzistavimo Gedimino ir vėlesnias laikais ( karalius Kęstutis tarptautinės sutarties sutvirtinimui aukojo Dievams jautį) faktu.
Dėl pirmos pastabos apie pavadinimą tai aš su tavim, Ženkle, beveik sutinku. Parašiau šias mintis ant karštųjų, po to man žmonės jau sakė, kad Romuva yra teisingesnis pavadinimas. Visgi nesu aš toks tikras, kad žodis Romuva reiškė pačią religiją, o ne kulto vietą. Tokiu būdu išeitų, kad katalikai turėtų vadintis (bent jau Lietuvoje) bažnytininkais. Kaip minėjau, šiuo klausimu mažai domėjausi, tai sunku man ir ginčytis. Su antra pastaba aš visiškai nesutinku. Pagrindinė daugelio žmonių klaida yra ta, kad jie apie Dievą masto taip, kaip juos pripratino mąstyti krikščionių bažnyčia, tai yra neskiria Dievo nuo dievaičių. Tuo tarpu pas pačius krikščionis yra visokių angelų ir šventųjų, kuriems skirtos apeigos ir maldos nesiskiria nuo „daugiadievėse“ religijose dievaičiams skirtų apeigų. Skirtumas tarp taip vadinamo politeizmo ir monoteizmo yra ne dievų skaičiuje, o tai ką vadiname Dievu. Religijotyroje seniai įrodyta, kad visos religijos, įskaitant ir primitiviausias akmens amžiaus formas egzistuoja Dievas senelis, Deus otiosus, kuris tiesiog sukuria pasaulį ir daugiau nesikiša. Palieka jį valdyti jo pačio pagimdytiems dievaičiams. Galima sakyti, kad monoteizmas ir politeizmas turi paslinktą dėmesio centrą. Ar tai gerai ar tai blogai, čia jau kitas klausimas.
Jei pasigilintume į žmonijos istoriją tai buvo net keli civilizacijos pakilimai ir žlugimai (kiekvienas gali susirasti informaciją internete, arba rašytiniuose šaltiniuose). Mes ir šiandien matome išlikusius aukšto technakultūrinio ir tuo pačiu kultinio gyvenimo artefaktus, kurių randame ne tik Egipto žemėje, bet Meksikoje, Azijoje ir net Europoje. Ką tai rodo. Pirmas dalykas dėl kurio galime būti tikri yra aukštas technologinis lygis, kai kurių tyrinėtojų nuomone daug aukštesnis negu mūsiškis. Tačiau, įdomus dalykas, – visi civilizacijos pakilimai baigėsi kataklizmais, sunaikinusiais šias civilizacijas. Kodėl taip atsitiko. Daugelis tyrinėtojų pastebi, kad šalia aukšto technologijų lygį visada lydėjo amoralus žmonių gyvenimas. Priežastis yra tos dievybės, kurios davė žmonėms technologijas, kaip jauką, drauge su neatsakinga laisve. Panašu, kad Visatos Kūrėjui nepatiko dievaičių veikla žemėje, todėl jie ne kartą buvo sunaikinti. Jei pasidomėtumėte žydų tautos istorija surastumėte įdomių analogijų. ten dievybės vadinamos puolusiais angelais, kurios yra sukilusios prieš Kūrėją, kurių paskirtis buvo tarnauti žmogui, bet apdovanotos labai didelėmis galiomis ir žiniomis jos nesutiko tarnauti paprastam žmogui. Konfliktas tęsiasi dešimtis tūkstančių metų. Tai trumpa santrauka iš to kas yra žinoma. Šaltinių yra pakankamai daug – visų čia neįmanoma išvardinti. Siūlau pasidomėti tik vienu, kuris susijęs su baltų religijos ištakomis http://kriviu-krivis.lt/religija/kaip-vadinasi-musu-religija/#more-110
Ačiū Vincentai už nuomonę. Požiūrių ir nuomonių įvairovėje galima lengvai paklysti ir tai kas yra „žinoma“ gali būti tik dalinė tiesa. Žinios laike kinta, todėl negalime kažką teigti kaip nenuginčyjamą tiesą. Pavyzdžiui, šitą straipsnį šiandiena aš rašyčiau visai kitaip.
atsiprašau, įkėliau ne tą linką, patikslinu: apie baltų tikėjimo šaltinius ir apie pagonybės autentiškumo problematiką: http://www.propatria.lt/2014/07/gintaras-sungaila-apie-naujuosius.html
Perskaičiau jūsų rekomenduotą ilgą straipsnį. Gaila, bet autorius nuvylė savo tendencingumu ir žinomų įvykių iškraipymu. Beveik kiekvieną kaltinimą mestą „pagonybei“ galima taikyti ir krikščionybei. Ir atvirkščiai, kiekvieną pagiriamąjį žodį, galima taikyti irgi abiem pusėm. Tereikia tinkamai parinkti duomenis ir klausovus. Pavyzdžiui, sakoma, kad Romuva remiasi ne apreiškimu ir tuo pačiu visa tai pagal nutylėjimą, suprask, galioja visiems „pagonims“. Tai parodo autoriaus siaurą supratimą šioje srityje. Romuva nėra rodiklis ir ji nėra vienalytė. Dar gi, autorius, matyt dėl neapsiskaitymo, vis dar tikina, kad „pagonys“ Saule per savo kvailumą nesuvokia esant paprastais šviesuliais ir kaltina juos stabmeldyste. Lygiai taip aš galėčiau kaltinti krikščionis, kurie susirinkę į adoraciją mano, kad išstatytas sakramentas yra tikrasis dievas, arba, kad ir nukryžiuotojo atvaizdas yra tikrojo dievo apraiška. Paprastiems žmonėms sunku suvokti simbolio ir apraiškos skirtumą. O kunigai, bent jau pastaruoju metu, kažkodėl to nepabrėžia. Kodėl?
Galėčiau vardinti ir toliau straipsnio trūkumus. Bet pagrindinis straipsnio trūkumas yra tas, kad autorius bando pasakyti, o ne išsiaiškinti tikrąją padėtį. Manau, kad dar prieš rašydamas straipsnį jis žinojo, kad pagonys yra istoriškai atsilikę ir tikrojo dievo nepažįstantys žiaurūs asmenys, o va krikščionys tai mūsų išsigelbėjimas. Priėjo net prie tokių nesąmonių, kad krikščionybė čia buvo įvesta be smurto. Lygiai taip gatvėje, kai jums pašonėj įdurs durklą ir pareikalaus piniginės, ją atidavę galėsite sakyti, kad prieš jus nebuvo pavartotas smurtas.
Tiesa, dar viena svarbi mintis, kurią bando perduoti autorius. Senosios pasaulėžiūros neįmanoma atstatyti. Čia teks su juo sutikti, nes nebus teisėjo, kuris pasakys – „Taip, tai visiškai atitinką protėvių tradiciją“. Bet vien tik tai, kad mes esame jau reiškia savų papročių tąsą, todėl grubus visų sulyginimas su neopagonimis rodo tik autoriaus tendencingumą.
Atleiskit, Vincentai, jei atsakymas per griežtas, tiesiog dėl laiko trūkumo sakau ką mastau. Ir gerbiamo Sungailos nekritikuoju, tiesiog kviečiu susipažinti su tuo apie ką rašo, iš arčiau.