Vytautas Vyšniauskas veidaknygėje (facebook) lapkričio 9-tą dieną paskelbė savo mintis apie Ničės (Friedrich Nietzsche) pasekėjus.
Šios žinutės aptarime, atsakydamas į žmonių klausimus, Vytautas išplėtojo savas mintis religijos, tikėjimo ir Dievo klausimais.
Šis tekstas gali atrodyti perliukas bet kuriam ateistui, bet reikia nepamiršti, kad ateizmas irgi turi panašumų į religiją, todėl ateistai turėtų į šį tekstą žiūrėti ne tik kaip atsakymų tikintiesiems rinkinį, bet ir kaip pagrindą nuo kurio atsispiriant reikia ieškoti atsakymų į savuosius klausimus.
Lygiai taip tikintieji, mano galva, čia ras daug peno pamąstymams.
Vytautas Vyšniauskas:
1. Požiūris, kad tikėjimas yra apreikštų tiesų priėmimas protu, yra logiškai klaidingas. Kad apskritai Dievas ką nors apreiškė ir esama jo apreikštų tiesų, yra tikėjimo teiginys, t. y. tu negali to įrodyti nepriklausomai nuo savo tikėjimo, tu priimi tą teiginį tik juo patikėdamas. Nepriklausomai nuo tikėjimo gali įrodyti, kad Dievas gali kažką apreikšti, tačiau nepriklausomai nuo tikėjimo negali įrodyti, kad jis jau yra ką nors apreiškęs. Tačiau tu, tikėjimą apibrėždamas kaip Dievo apreikštų tiesų priėmimą protu, pačiame tikėjimo apibrėžime jau remiesi tikėjimu, kad esama Dievo apreikštų tiesų. Kitaip tariant, tavo apibrėžimas numano, kad tai, jog Dievas yra apreiškęs tiesų, yra visiems akivaizdus empirinis faktas, kurį galime sužinoti lygiai taip pat, kaip mano namų adresą, ir tai visiems universaliai galiojantis faktas nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra, nes daugybė sveiko proto žmonių tuo netiki, skirtingai nuo mano namų adreso, kuris gali būti duotas ir surastas nepriklausomai nuo niekieno tikėjimo ar pažiūrų. Mano namų adresą įmanoma įrodyti tokiu laipsniu, kokiu fakto, kad Dievas yra apreiškęs tiesų, įrodyti neįmanoma. Vadinasi, mano namų adresas yra žinojimo, o Dievo apreikštos tiesos – tikėjimo objektas. Tai reiškia, kad tavo bendras tikėjimo apibrėžimas remiasi konkrečiu tikėjimu, kuris išplaukia iš bendro apibrėžimo, tačiau kadangi pats bendras apibrėžimas yra paremtas tuo konkrečiu tikėjimu, tai tas apibrėžimas yra cirkuliarus ir remiasi tuo, ką pats apibrėžia, o taip būti jokiu būdu negali, nes tai pats save apibrėžiantis apibrėžimas, kuris dėl to loginiu ir semantiniu požiūriu yra beprasmis.
2. Monika norėjo pasakyti ne tai, kad konkrečiu klausimu Bažnyčios pozicija gali nesutapti su žmogaus subjektyviu įsitikinimu, o fiksuoti kur kas rimtesnę epistemologinę problemą. Susidurdamas su Bažnyčios mokymu, žmogus, prieš priimdamas kažkokį teiginį kaip teisingą, turi jį suprasti. Konkrečiu atveju tas teiginys gali prieštarauti jo asmeniniam protui. Ir žmogus gali mąstyti, ieškoti, argumentuoti, ir vis tiek po ilgos analizės ir sunkių svarstymų gauti išvadą, kad klysta ne jo protas, o Bažnyčia tuo konkrečiu klausimu, nes jis padarė viską, kad atrastų tuo klausimu tiesą remdamasis objektyviais argumentais, ir atrodo, kad jau išsisėmė. Jis gali ir toliau ieškoti tiesos tuo klausimu, neįsipareigodamas konkrečiam teiginiui, kol neturi vienareikšmiško atsakymo. Tačiau jeigu jis toliau nebeieško ar bent to nedaro aktyviai, jis gali (o dažnai ir turi, nes praktinis gyvenimas nestovi vietoje) priimti kokią nors poziciją. Taigi tokiu atveju jis turi dvi alternatyvas: arba pripažinti, kad jo protas klysta, ir pasikliauti Bažnyčios autoritetu, arba atmesti Bažnyčios autoritetą ir pripažinti, kad klysta būtent tas autoritetas.
Bėda yra ta, kad jeigu žmogus tuo klausimu, kiek besvarstytų, vis tiek manydamas, kad teisus yra jis, o ne Bažnyčia, atmeta savo protą ir savo įsitikinimą vardan Bažnyčios, jis pripažįsta, kad jo protas nepajėgus spręsti šio klausimo ir jis atiduoda jį Bažnyčiai. Tačiau tokiu būdu jis savo protu apsprendžia autoriteto, kuris yra už jį aukštesnis, padėtį, nes jį priima kaip neklystantį, tačiau jeigu jo paties protas tuo klausimu klysta, tai kaip jis gali neklaidingai padaryti sprendimą apie autoriteto neklaidingumą? Esmė ta, kad jeigu žmogaus protas konkrečiu klausimu negali prieiti tiesos, tai jis lygiai taip negali prieiti tiesos apie tai, kuris autoritetas tuo klausimu neklysta. Ar taip suksi, ar kitaip, žmogaus protas papuola į prieštaravimą, nes jis negali priimti kaip tiesos to, kam jis pats prieštarauja, nes tai veiktų prieš jo sąžinę. Jis gali sakyti, kad prasčiau išmano, ir pasikliauti autoritetu sąlyginai, tačiau jis negali daryti išvados, kad autoritetas neklysta, nes tokiai išvadai neturi resursų, kadangi spręsdamas apie autoriteto neklystamumą pats turėtų būti neklystantis dar labiau negu tas autoritetas, o jis kaip tik nori juo pasikliauti, nes pats manosi klystąs. Šia pačia paradoksaliausia tokio sprendimo neįmanomumo prasme, Bažnyčios mokymas ne tik gali konkrečiu klausimu prieštarauti konkretaus žmogaus protui, bet ir principo lygmeniu jos neklystamumas yra nesuderinamas su žmogaus proto galimybėmis tą neklystamumą racionaliai priimti.
Dabar galima sakyti, kad čia jau žmogaus proto ribotumo problema, o Bažnyčia skelbia objektyvią tiesą, ir žmogus, jeigu savo protu negali adekvačiai jos priimti, turi tiesiog aklai ja patikėti. Tačiau problema yra ta, kad teiginys, jog Bažnyčios autoritetas tikėjimo klausimais neklysta, yra grindžiamas Bažnyčios autoriteto neklystamumu. Kitaip tariant, teiginys, kad Bažnyčia neklysta, remiasi tuo, jog tokį teiginį skelbia pati Bažnyčia, o kadangi ji neklysta, tai ir išis teiginys, jog ji neklysta, yra teisingas. Tačiau tai vėlgi yra cirkuliarus įrodinėjimas, kitaip tariant – argumentacijos klaida. O jeigu šitos argumentacijos atsisakome, tai teiginys, jog Bažnyčia neklysta, yra tik lozungas, kuriuo galime subjektyviai tikėti arba netikėti, tačiau kurio negalime racionaliai pripažinti. Tas pat galioja iš esmės visiems pamatiniams tikėjimo teiginiams: kad Dievas apreiškė tiesą, kad ta tiesa yra būtent tokia, kaip pateikiama Biblijoje, kad Tradicija teisingai interpretuoja Bibliją, kad Bažnyčia atstovauja Dievą – visi tie teiginiai funduoja Bažnyčios autoritetą, tačiau šitų teiginių principinis neklaidingumas yra grindžiamas tuo pačiu Bažnyčios ir Tradicijos autoritetu, o tokia cirkuliarinė argumentacija yra logiškai klaidinga. Kitaip tariant, logiška manyti tik tiek, kad Bažnyčia konkrečiu klausimu faktiškai neklysta arba kad apskritai jokiu klausimu niekada nėra faktiškai suklydusi, tačiau įsitikinimas, kad Bažnyčia IŠ PRINCIPO neklysta ir net negali suklysti, yra logiškai nepagrįstas. Tu gali tikėti, kad tai tiesa, tačiau negali reikalauti, kad kiti tai pripažintų ir negali kitiems to adekvačiai skelbti.
Visiškai sutinku, kad jeigu pritari objektyviai tiesai – išlaikai protą, jeigu atmeti objektyvią tiesą – atmeti protą. Tačiau bėda ta, kad tai, jog Bažnyčia skelbia objektyvią tiesą, yra jokiais objektyviais argumentais neįrodomas tikėjimo teiginys. Todėl kritinė refleksija šiuo atveju yra būtina, nes jeigu nepalieki net menkiausios galimybės, kad Bažnyčia gali klysti, užsidarai į išoriškai nereflektuojamą sistemą, tarp kurios ir, tarkime, analogišką mąstymo struktūrą, tik su kitais turiniais, propaguojančio islamo lygiai taip pat uždaros sistemos, nėra jokio bendro mato, kuris leistų diferencijuoti, kuri iš šių religijų yra teisinga ar arčiau tiesos.
Čia prieiname tai, ką sakei iš pat pradžių, kad jeigu religija nesakytų, kad ji yra tiesa, prarastų bet kokią prasmę. Tačiau tai galioja ad minimum visoms universalistinėms religijoms, t. y. judaizmui, krikščionybei ir islamui. Ar musulmonas gali praktikuoti islamą, manydamas, kad islamas nėra tiesa? Vargiai. Tačiau čia ir prasideda visa esmė, kad jeigu religiją laikoma ne toliau ar arčiau tiesos esančia pagal tai, ką galime įrodyti nepriklausomai nuo neįrodomų postulatų, arba juos lyginant tarpusavyje, o pačius tuos neįrodomus postulatus laikome neklaidingumo įrodymu ir tuo pagrindu religiją laikome neklystančia, tai mes prarandame bet kokį objektyvų pagrindą sakyti, kad Dievas apreiškė tiesas per Bibliją, bet ne per Koraną. Grynai pažinimo požiūriu, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad Dievas apreiškė Bibliją, bet ne Koraną. Mes galime tuo tikėti, mes galime pagal galimybes tai grįsti, tačiau galų gale tai yra tik mūsų subjektyvūs įsitikinimai. Objektyvus pagrindas šiuo atveju yra tik tie bendri loginiai ar panašūs matai, kurių atžvilgiu galime pasverti visas religijas nepriklausomai nuo to, ką jos laiko neklystama tiesa. Aš manau, kad A yra absoliuti tiesa, o tu manai, kad ne-A yra absoliuti tiesa. Jeigu sakai, kad ne-A yra absoliuti tiesa, nes Dievas ją visiems žmonėms apreiškė, tai nepasakai nieko daugiau, nei pasakau aš, sakydamas, kad tu klysti, nes iš tikrųjų Dievas visiems vienodai apreiškė A, o ne ne-A. Jeigu nėra jokio objektyvaus pagrindo nustatyti, kuris iš mūsų teisus, realiai vienintelis tiesos kriterijus yra pats Dievas, kuris apreiškė arba A, arba ne-A, tai mes nesame pajėgūs to klausimo ne tik išspręsti, bet lygiai taip pat negalime objektyviai remtis Dievo ar kurios religijos autoritetu, nes ir viena, ir kita religija skelbia savo neklystamumą ir kad jį gauna tiesiogiai iš Dievo. Gaunasi vaikiškos peštynės, kad Dievas apreiškė taip, bet ne, juk Dievas apreiškė kitaip, bet ne, vis dėlto taip, o ne kitaip, ir taip ginčas gali tęsti iki begalybės, nes jis yra beprasmis. Nepriklausomai nuo to, kad neturime objektyvaus mato pasverti, kurio iš mūsų samprata apie tai, ką Dievas apreiškė, atitinka trikovę, mes galime tikėti, kad kažkuri atitinka, o kita ne, o galutinė tiesa bus sužinota po mirties. Todėl religijos pagrindas ir yra tikėjimas, nes pačia giliausia prasme tu tiki dalykais, kurių nežinai ir kurių net normaliai nesupranti. Tu gali tikėti, nes gali būti, kad tu esi teisus nepriklausomai nuo to, kad neturi objektyvaus pagrindo tikėti tam tikra objektyvios tiesos samprata grįsta sistema, kuri pati negali būti pagrįsta objektyvia tiesa, kuria pati presuponuoja, nes tada vėl atsidurtų cirkuliariame klaidingume, kadangi skelbia kaip išvadą tai, kas jau postuluoja prielaidoje, todėl tik imituoja mąstymą.
Taigi ir tavo teiginys „Ne katalikybė apsiskelbė esanti tiesa, Dievas apreiškė tiesą“ yra toks pat cirkuliarus ir nepagrįstas, kaip ir minėtieji. Sakydamas, kad Dievas apreiškė tiesą, teigi tam tikrą tikėjimo tiesą, kaip absoliučiai teisingą priimamą katalikybėje. Tačiau katalikybė neturi resursų nuspręsti, ar tai tikrai objektyviai teisingas teiginys, nebent ji remiasi įsitikinimu, kad jos pagrindas – Dievo apreikšta tiesa, tačiau tada teiginys, kad Dievas apreiškė tiesą, yra katalikybės prielaida, kurią galima pagrįsti objektyviai ir nepriklausomai nuo pačios katalikybės, tačiau pats šis teiginys yra tikėjimo teiginys, todėl tikėjimas ir yra religijos pamatas, tačiau kaip tik todėl viskas, kas išvesta iš to tikėjimo, privalo būti laikoma tiesa tik tiek, kiek ji pagrindžiama nepriklausomai nuo to tikėjimo pagrindo, kad tikėjimas savyje atrodo teisingas tikinčiajam, tačiau griežtai neįrodomo ir tik tikimo dalyko teisingumo ar klaidingumo parodyti neįmanoma, ir todėl tai jokiu būdu negali būti žmogaus laikoma objektyvia, absoliučia ir nepaneigiama tiesa.
Čia ir randasi esminė prieštaros tarp proto ir religijos problema. Katalikybė skelbia tam tikrą apibrėžtą įsitikinimų komplektą. Jeigu žmogus savo protu, mokslu, faktais, argumentais ir logika prieina išvados, kad konkrečiu klausimu Bažnyčia klysta, jis tampa eretiku, ir todėl yra arba nenuoseklus katalikas, arba ne katalikas apskritai, nes žmogus, pagal katalikybę, pats savo protu ir valia prieš Bažnyčios autoritetą negali apspręsti moralės normų. O tai reiškia, kad žmogui protas tampa tik instrumentu Bažnyčios pozicijai grįsti, bet ne sąžininga priemone tiesai ieškoti, kadangi dar prieš pradėdamas bet kuriuo klausimu mąstyti katalikas jau žino, kad jis privalo prieiti išvadą, atitinkančią Bažnyčios mokymą, o jei jo išvada jo neatitinka, tuomet jis nebėra tikras katalikas. Tikras pažinimas reikalauja išvadų nepriklausomumo, t. y. turi priimti tokias išvadas, kokias gauni, nepriklausomai nuo to, ar jos tau patinka ir ar jos dera su tavo turimais įsitikinimais. Taip veikia mokslas, taip veikia nuoširdi filosofija, taip veikia apskritai adekvatus mąstymas. Jei tokios galimybės nėra ir dar prieš žengdamas pirmą minties žingsnį jau žinai galutinę minties stotelę, tu sąmoningai cenzūruoji ir riboji savo protą. Ar gali būti Dievas apreiškiąs ir veikiąs per tokią religinę formą, kuri žmogų įstumia į tokį laisvam mąstymui prieštaraujantį būvį? Nemanau. Kalbu šiuo atveju ne apie konkretų apreiškimą, o apie priėmimo būdą.
Pasižiūrėkime kad ir į tokią daugiasluoksnę problemą.
1. Nėra visiškai akivaizdu ir žmogaus protui objektyviai nepaneigiama tiesa, kad Dievas egzistuoja.
2. Net jei Dievas egzistuoja, iš to neplaukia, kad jis apsireiškė.
3. Net jei jis apsireiškė, iš to neplaukia, kad konkretus raštas, pretenduojantis į apreiškimą, būtent ir yra tas apreiškimas (juk žmonės irgi gali parašyti išmintingą knygą ir skelbti, kad tai Dievas ją apreiškė).
4. Net jei konkretus raštas yra tas apreiškimas, iš to neplaukia, kad jis yra perduotas tiksliai – juk krikščioniška Dievo kenozės samprata labai aiškiai suponuoja, kad beribis Dievas, apsireikšdamas ribotam žmogui, privalėjo įgauti ribotą ir apibrėžtą formą, t. y. susipaprastinti, vadinasi, jo perduotos tiesos tam, kad būtų suprantamos žmogui, negali iš principo būti absoliučiai teisingai ir tiksliai perduotos, nes žmogų ir Dievą skiria neperžengiama praraja tarp transcendencijos ir imanencijos. Žmogus pačia radikaliausiai to žodžio forma Dievo nesupranta, ir gali tik apgraibomis orientuotis pagal jo duodamas gaires, kurios niekada neatitinka tiesos pilna forma. Tai akivaizdu iš to, kad didžiuma Biblijos yra perteikta ne per konkrečius teiginius, o per istorijas, palyginimus, pamokymus, metaforas, klausimus.
5. Net jei iš apreiškimo būtų įmanoma iš istorijų, palyginimų, metaforų ir t. t. ištraukti visiškai tikslius ir teisingus teiginius, iš to neplaukia, kad faktine prasme tai yra padaryta teisingai, lygiai taip pat neplaukia, kad mes, didieji teologai, Bažnyčios tėvai ar dar kas nors tikrai teisingai juos suprato.
6. Tiek Biblija, tiek jos interpretacijos buvo daugybę kartų perrašytos, ir nėra pagrįsta manyti, kad tikrai nebuvo padaryta jokių iškraipymų, nėra visiškai akivaizdu, kad kanonizuotos knygos tikrai teisingai, ir kad tarp apokrafinių evangelijų ar kurių kitų nekanonizuotų knygų, pretendavusių tapti šventraščiu, nėra pasakyta teisingų dalykų.
7. Nėra akivaizdu, kad to paties Kristaus žodžiai buvo užrašyti visiškai tiksliai ir teisingai, be klaidos galimybės, be nutylėjimų ar pagrąžinimų.
8. Nėra akivaizdu, kad Bažnyčios mokymo formulavime nepadaryta selektyvios Biblijos vietų atrankos kuri iškraipo pilną tiesą, su sąlyga, kad ji joje pateikta. Puikus pavyzdys, keliantis abejonę tuo, yra Kristaus žodžiais apie santuoką. Katekizme ar kitur rasi cituojamus Luko ir Morkaus evangelijos žodžius, kuriuose santuokos išardymas draudžiamas: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11-12); „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18), tačiau paprastai nutylima, kad Mato evangelijoje net du kartus Kristus pasako, kad santuokos išardymas neištikimybės atveju yra leidžiamas: „kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja“ (Mt 5, 32); „kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19, 9). Žodis „ištvirkavimas“ Mato evangelijos graikiškame originale yra reiškiamas žodžiu πορνείᾳ (porneia) – prostitucija, nesantuokiniai santykiai, sanguliavimas, neskaistumas. Kadangi išskiriama net brūkšneliais, tai reiškia didelę įterpinio svarbą, reikšmingą akcentą. Kadangi pakartota du kartus, sunku manyti, kad tai atsitiktinumas. Tačiau Bažnyčios mokyme nei skyrybos neištikimybės pagrindu leidžiamos, nei tarp santuokos paskelbimo negaliojančia priežasčių neištikimybės nėra. Tai verčia mažų mažiausiai kelti klausimą, ar tikrai Bažnyčios mokyme nėra padaryta klaidų interpretuojant Šventąjį Raštą, ar tikrai viskas taip neklystama, nekintama ir teisinga.
Aš neneigiu visų išvardytų dalykų, o tik sakau, kad jie yra problemiški ir abejotini, svarstytini, ir kad negalima sprendimo deleguoti kokiam nors autoritetui, kai jo priimtos interpretacijos yra akivaizdžiai problemiškos, abejotinos ir selektyvios. Tačiau kur yra tikroji puikybė, tai manyti, kad visos šiuos daugiasluoksnės problemos tiesiu taikymu susiriša į vieningą liniją ir leidžia tiesiogiai žinoti absoliučią tiesą, kuri perskrodžia visas šias problemas lyg jų nė nebūtų. Tai tas pats, kaip girdėti kažką kalbantį už 8 (ar daugiau) storų ir tvirtų sienų paeiliui. Tai yra tiesiog labai mažai tikėtina, praktiškai neįmanoma.
Todėl aš neatmetu katalikiškos tradicijos, ir tuo labiau ne lengva ranka, patikėk, apie šituos dalykus aš skausmingai iki bemiegių naktų, iki siaubingų galvos skausmų, iki nesibaigiančios beviltiškos vilties rasti atsakymą leidau daugybę dienų, mėnesių ir metų, ir nė vienas mano sakomas žodis nėra atsainus, lengva ranka kažką atmetantis lyg būčiau patingėjęs pasigilinti ar panašiai. Argumentai, kurie kitus įtikina, manęs neįtikina, prielaidos, kurias kiti priima kaip teisingas, man atrodo klaidingos, ir aš tai grindžiu griežtais loginiais argumentais, analizuodamas tiek konkrečius teiginius, tiek jų pagrindą, tiek empirinius, tiek metafizinius teiginius ir teorijas, tiek mokymą jo viduje, tiek mokymą atžvilgiu jam išoriškų dalykų. Su Bažnyčia, tiek tradicine jos forma, tiek moderniu jos pavidalu, esu susipažinęs iš vidaus, esu ją nuosekliai ir giliai praktikavęs, esu patyręs ne vieną transformaciją gyvenime, tiek nusigręžęs nuo Bažnyčios, tiek vėl į ją sugrįžęs, bet bėda ta, kad mąstymo procesas nesiliauja, ir aš negaliu atsižadėti proto, pažinimo ir tiesos paieškų tardamas, kad aš jas jau radau, jeigu man tiek sąžinė, tiek argumentai ir protas apskritai, tiek intuicija vienareikšmiškai rodo, kad labai daug kas čia yra netiesa ir neteisinga, todėl aš neatmetu katalikybės tradicijos, aš veikiau keičiu savo santykį su ja.
Ir idiotais nevadinu tų, kurie tiki ta tradicija ar apskritai katalikybe kaip tokia, ar apskritai Dievu. Idiotais vadinu tuos, kurie deda visas pastangas, kad kitus atverstų ir priverstų gyventi pagal savo tikėjimo ir religijos supratimą, patyrę jiems galutinės tiesos supratimu atrodantį atradimą, ir laiko dar iki jų neužaugusiais ir tiesos nepažinusiais tuos, kurie tuos atradimus patys yra savo gyvenime patyrę, bet ties tuo nesustojo ir ėjo toliau, ir atrado, kad gal ne viskas čia taip nepriekaištingai gražu ir tobula, ir kad yra daugybė kabliukų, todėl jų mąstymas yra labiau niuansuotas, jie atsižvelgia į tai, kas jiems atrodo teisinga Bažnyčios mokyme, bet jie negali nekritiškai priimti jo kaip absoliučiai teisingo, kai tam nėra pagrindo, o jei jie ryžtasi asmeniškai tuo tikėti, tai jie negali eiti ir atvertinėti kitų ar tuo labiau laikyti jų kažkuo mažiau pilnaverčiais, kai jie ne mažiau karštai tiki kitais dalykais tam turėdami ne ką mažiau pagrindo ir, dar daugiau, tam tikrais ne pačiais rečiausiais atvejais būdami daug gilesni, protingesni, refleksyvesni ir daug daugiau patyrę gyvenime tiek dvasinių, tiek moralinių patirčių. Čia nekalbu apie save, o kalbu apskritai apie situaciją, kai žmogus, kažką savo gyvenime atradęs, eina visiems nekritiškai skelbdamas, kad štai čia atsakymas, štai galutinė objektyvi tiesa, nors galbūt kitas jau seniai ją buvo atradęs ir visapusiškai apmąstęs ir išpraktikavęs nuėjo toliau, supratęs, kad ji dar nėra galutinis atsakymas.
Vėlgi – tas, kuris nuėjo toliau, galbūt suklydo, bet jis tam turėjo pagrindą, nes jis toliau mąstė, tuo tarpu yra daugybė žmonių, kurie nebebando toliau ieškoti tiesos, kurie ima savo apibrėžtą įsivaizduojamą tiesos lauką, ir jį priima kaip absoliutų visa ko pagrindą, o bet ką, kas į jį nepatenka, jau studijuoja su atitinkama distancija, žiūrėdamas kaip į klaidą, gilinasi tik tam, kad paneigtų, nebandydamas nuoširdžiai įsigilinti į tai tarsi tai būtų tiesa, ir pasiimti iš to tai, kas jame gali būti teisinga, tokiu atveju žmogus tiesiog tyčia uždaro savo protą nuo tiesos, nes net jeigu žmogus tikrai atrado absoliučią tiesą ir uždaro savo protą atmesdamas galimybę, kad tas atradimas dar gali būti nepilnas ar klaidingas, ir taip sutampa, kad jis tikrai atrado absoliučią tiesą, tai tampa atsitiktinumo reikalu, o ne nuoširdžiu atsivėrimu tikrai tiesai visa savo esme, nes o jeigu atsitiks taip, kad žmogus vis tik nepataiko ant absoliučios tiesos, bet su fanatišku įkarščiu atsiduoda tam, ką laiko absoliučia tiesa (tarkime, atsidavė besąlygiškai islamui), tai jam tampa nebeįmanoma iš tos klaidos ar nepilnos tiesos, kurią jis laiko absoliučia tiesa, išeiti, toks žmogus tampa visiškai aklas tikrovei.
Pats užsidarymas religijoje be atvirumo galimybei, kad toje religijoje yra klaidų, yra savaime pavojinga ir abejotinai morali, nes savo pavyzdžiu rodai kitiems tokį patį kelią, ir jie su nemažesniu įkarščiu gali įtikėti visiškai priešingais dalykais, todėl pati tokia radikalaus atsidavimo vienai religijai idėja nepaliekant klaidos galimybės savaime programuoja intelektualines ir moralines klaidas, kad ir kokia religine ar moraline samprata besiremtum. Tai yra pozicija, kuri likviduoja žmogaus protą, nes jis atsiduoda religijai atsakymo, kurio nebeužklausia, pagrindu, ir nuo to momento protas veikia tik religijos (tarkime, judaizmo) apibrėžtose ribose, kurios nebūtinai sutampa su tiesos ar tikrovės ribomis, o iš jo nebeišeina, nes tai laikoma eretiška ir klaidinga pozicija. Šia pačia giliausia prasme proto uždarymas religijoje yra jo sunaikinimas, ir todėl žmonės, kurie religijos dogmas, normas ir visą apibrėžtą sistemą suabsoliutina iki tikslaus taikymo kiekvieno žmogaus gyvenime su tikslu į tai atversti ir kitus, o ne vien to laikosi asmeniniame gyvenime pagal savo tikėjimą, elgiasi iš esmės anti-intelektualiai, amoraliai ir todėl, kaip neapibrėžtai įvardijau – idiotiškai.
Tokios formos idiotizmas man ir atrodo didžiausia puikybė, nes žmogus tariasi tiesiogiai pilnai suprantąs Dievą per visas daugiasluoksnes žmogaus pažinimo, apreiškimo perteikimo, interpretavimo, norminimo ir sisteminimo problemas, kurių yra turbūt daugiau nei galaktikų mūsų visatoje. Žmogus, kuris sako, kad visa tai aprėpia ir tiksliai žino, ko nori ir reikalauja Dievas iki menkiausių smulkmenų, reglamentuojančių kasdienį žmogaus gyvenimą, yra daug labiau į puikybę pasikėlęs, negu tas, kuris atmeta Bažnyčios mokymą dėl to, kad tingi gilintis į jį ir jo nesupranta, ko jokiu būdu nedarau aš. Ir aš visa tai kalbu bendrai, sistemiškai, netaikydamas konkretiems asmenims ir nenorėdamas pasakyti, kad konkretūs žmonės dėl savo konfesijos yra idiotai. Toli gražu taip nesakiau ir taip nemanau, tačiau tam tikras visuminis psichologinis, moralinis, intelektualinis, kultūrinis ir politinis religijos pritaikymo ir realizavimo būdas, kurį čia visuminiškai aprašiau vis kritiškai apie jį kalbėdamas, yra būtent tai, į ką nukreipti mano žodžiai.
