pi-Ratas ( Kęstutis Račkaitis )
Kartą ėjo karys. Ėjo plačiai išmintu keliu. O kelias vedė per dykumą, per niekieno žemes. Žemes, kuriose net Dievo žodis skamba kaip pašaipa.
Keliauninkas apžvelgė dykynę ir šalikelėj pamatė trepsinčią žmogystą.
– „Kodėl vargsti toje šalikelėje? Ženk su manim plačiu keliu! Šį pasaulį sukūręs mano Dievas nori dovanoti tau meilę. Patikėk manimi, aš nešu jo žodį!“, – tarė karys.
„Kiekvienam savas kelias“, – pamąstė žmogysta su barzda ir sukosi jau eiti, tačiau besisukant nusmelkė mintis
Skaityti toliau: Susirėmimas. 1 dalis.