Tautosakoje pilna faktų, rodančių akylą mūsų protėvių dangaus stebėjimą. Nemažai toje srityje medžiagos surinko Jonas Vaiškūnas. Iš jo surinktos medžiagos matome, kad įprastas kasdienis dangaus šviesulys – Saulė Lietuvos kaimo žmonėms, buvo ne tik šviesos ir šilumos šaltinis, bet ir priemonė orientuotis laike, erdvėje, prognozuoti būsimus orus:
Kai nebuvo kalendorių jokių, tai žmonės pagal Mėnulį, pagal žvaigždes, pagal Saulę spėdavo metų laiką.
Gruodžio rytais žiūrėdavo, kaip aukštai Aušrinė: iki žemės, skaitosi, sieksnis, tai jau laikas kelt.
Sakoma, kad Sietynas eina kaip Saulė, …
Išties spalio mėnesį Sietynas teka šiaurės rytuose iš karto po Saulės laidos, o advento metu juda dangumi panašiai kaip vidurvasarį Saulė: vakare teka, vidurnaktį kulminuoja, paryčiui leidžiasi. Tad tuo metu jis yra geras orientyras nakties laikui nustatyti. (Vaiškūnas 2010).
Dažniausios dangaus stebėjimo funkcijos yra šios:
- paros laiko nustatymas,
- metų laiko nustatymas ir
- ateities spėjimo funkcija.
Pradžioje didesnį dėmesį skirsime paros ir metų laiko nustatymui. Vėliau šiek tiek užsiminsime ir apie ateities spėjimus iš dangaus.
Saulėtą dieną patogiausia yra laike orientuotis pagal Saulę. Kas rytą ji pakyla, per pietus pasiekia aukščiausia tašką ir vakarop leidžiasi. Pasirinkus tam tikrus orientyrus nesunkiai gali pasakyti kelinta dabar valanda. Naktį tai atlikti yra šiek tiek sunkiau, nes reikia sekti žvaigždes, kurios, priklausomai nuo metų laiko, keičia savo padėti. Ta tema štai dar viena pastraipa iš Vaiškūno surinktos medžiagos:
Rugsėjo mėnesį kulti keldavosi Sietynui atsidūrus pietryčiuose, o spalyje – aukščiausiame taške. Tuomet laikas buvo nustatomas taip: Sietynas pateka – vakaras, Sietynas pusryčiuose (pietryčiuose) – 8-9 val. vakaro, pietuose – 2-3 val. ryto. Sietynas leidžiasi – 7-8 val. ryto. Gruodžio mėnesį apie Kalėdas, kai Sietynas aukščiausiai (2-3 val. prieš vidurnaktį) – ženklas vaikams eiti gulti. (Vaiškūnas 1993)
Tai tik nepilna keletos mėnesių informacija susijusi su orientavimusi laike. Ši informacija yra svarbi ne vienam žmogui, o visai genčiai, kurios atstovai gali būti toli vienas nuo kito. Nors šios žinios yra nepilnos ir jų nėra daug, visgi jas patikimai įsiminti yra sudėtinga. Jų perdavimas iš vieno žmogaus kitam žmogui, ar iš vienos kartos į kitą kartą būtų nepatikimas, todėl reikia ieškoti geresnio būdo. Ir toks būdas buvo atrastas. Prie dangaus kūnų judėjimo buvo prikabintos pasakos. Jas vadinsime „dangiškomis pasakomis“. Keletą iš jų galite rasti šiame puslapyje
Bet prieš tai trumpam susipažinkime su dangaus stebėjimo ir laiko matavimo ypatumais.
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima
Ačiū. Labai įdomu.