Kaip minėjome, dangus stebimas laikui nustatyti. Dar paminėsim tautosakoje randamą mitologinį laiko matavimo atspindį. Kasdieniniuose darbuose yra svarbu žinoti laiką, bet kasdienybė ir lieka kasdienybe. Čia didelio sumanumo nereikia.
Šeimininkas sakydavo: Jau Grižratis ant stogo, kelkitės (Vaiškūnas 2009).
Šis liudijimas rodo, kad užtekdavo pasakyti kurioje padėtyje yra vienas ar kitas šviesulys ir visiems būdavo aišku koks dabar yra paros laikas. Stebint Mėnulio fazių kaitą galima orientuotis ar dabar yra mėnesio pradžia ar galas. Mėnuo yra ilgesnis laiko tarpas.
Orientuotis dar didesniame metų laiko tarpe padeda įdėmus žvaigždžių stebėjimas tam tikrų laiko momentu. Kaip minėjome, vidurnaktis yra pakankamai tiksliai nustatomas nakties laiko momentas, todėl vidurnaktis gali būti naudojamas kaip atraminis laiko momentas, kuriame fiksuojama žvaigždžių padėtis. Užfiksavus žvaigždžių padėtį vidurnakčio momentu, savotiškai “sustabdomas“ dangaus sukimasis. Žvaigždės ir toliau suksis dangaus skliautu, rodydamos mums nakties laiką, tačiau metų stebėjimams per naktį yra fiksuojamas tik žvaigždžių išsidėstymas vidurnakčio momentu. Praėjus parai, ar kelioms, vidurnaktį fiksuojamas naujas žvaigždžių išsidėstymas. Jisai šiek tiek skirsis nuo prieš tai fiksuoto vaizdo. Žvaigždės bus šiek tiek pasislinkusios. Bėgant savaitėms ir mėnesiams šis poslinkis didėja. Taip gaunamas žvaigždžių ar žvaigždynų savotiškas „judėjimas“ dangaus skliautu. Jei nieko nefiksuodami per naktį matome kaip žvaigždė perbėgą visą dangaus skliautą, tai stebint žvaigždes tik vidurnakčio momentu šis žvaigždės „judėjimas“ dangaus skliautu išsitesia mėnesiais, o pilną ratą padaro per metus. Kitais žodžiais tariant, gauname visai kitą laiko skalę. Dar šnekėsime, kad dangaus skliautas mūsų protėvių buvo suvokiamas kaip anapusybė, kaip Dausos, į kurias išskrenda žiemoti paukščiai ir į kurias iškeliauja mirusieji. Ir šiai dangiškai anapusybei būdingas kitas laiko matavimas. Apie tokią nekasdienę laiko skalę užsimena ir Beresnevičius.
Iš svečių pas Dievą grįžusiam žmogui 3 ten praleistos dienos virsta 3000 metų. /…/ Kitur tariama, jog trumpos viešnagės danguje metu žmogus prabuvęs ten 2000 žemiškųjų metų, dar kitur sakoma 1000 metų, 500 metų, 400 metų, 300 metų, 200, 100 ar tiesiog labai daug laiko (Beresnevičius 1990).
Tai yra, dangaus skliautas, kaip anapusybės atspindys, savyje turi ne vieną laiko skalę. Šį reiškinį pastebėjo dar mūsų protėviai ir užrašė, kaip vėliau pamatysime, į dangiškąsias pasakas. Stebint dangų tik vidurnakčio momentu gauname, kad žvaigždės slenka 365,25 karto lėčiau nei įprastai. Galima numanyti, kad Beresnevičiaus išvardintos laiko skalės yra gerokai hiperbolizuotas šio reiškinio atspindys.
Toliau skaitykite apie dar vieną laiko skalę, kuri netiesiogiai pasireiškė mūsų mitologijoje.
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima
