Klausimas Tesingumo ministerijai – lietuviai neturi savos religijos? (4)

Siekdamas lietuvių religijai valstybinio tradicinės religijos pripažinimo pradėjau susirašinėjimą su Teisingumo ministerija.
Ankstesni laiškai: (1+2)(3).

Tiems kas abejoja, ar mes turime savą religiją, arba tiems kurie mėgsta paminkyti smegenis siūlau paskaityti ankstesnį susirašinėjimą ir žemiau pateiktą 4-tą laišką.

Skubantiems pateikiu tik vieną pastraipą iš laiško:

Per ilgus amžius iš viešo gyvenimo per prievartą išstumtos lietuvių paprotinę dvasinę raišką puoselėjusios bendruomenės patyrė didelį nuosmukį, bet kartu ir išvengė to, ką netiesiogiai sielovadai primeta įstatymai, mat sielovados tikslas yra auginti žmogų, o įstatymo tikslas dažnu atveju yra pavaldumo ar apribojimų nustatymas. Pats pavaldumo klausimas nėra tiesiogiai susijęs su sielovada ar mūsų papročiais. Netgi atvirkščiai, esant tam tikrai laisvei įgyvendinama dieviška tvarka, o suvaržymai linkę virsti stabmeldyste.

Pilną laiško tekstą rasite paspaudę šią nuorodą.

3 komentarai

  1. Panašu, Kęstuti, kad klimpsti į savo paties sukurtas pinkles. Teisingumo ministerijoje tikrai nekvailiai sėdi, jie labai sumaniai naudoja SAVO SUNORMINTĄ TERMINOLOGIJĄ savo normoms įtvirtinti. „Žaidimo pagal priešo primestas/nustatytas žaidimo taisykles neįmanoma laimėti“; geriausiu atveju toks žaidimas gali baigtis lygiosiomis. O tai reiškia, kad teks nusilesit abiems pusėms, o sprendimą priims kažkas trečias. Tikėtina, kad tai bus panelytė Demokratija…
    p.s. Va aš, na nenorėsiu ir, kaip sąžiningas žmogus, negalėsiu nei savęs, nei savo vaikų ir anūkų vadinti lietuvių religijos išpažinėju. Nes aš nesu religingas, neturiu ir nenoriu sielovadininko – užtenka savos Sąžinės… Jei ta pati LR TM panęs paklaus – taip ir atsakysiu, nes Sąžinė neleis meluoti. Klerkai ir juodaskverniai tik nusišypsos: vėl pavyko suskiršinti tuos kvailelius lietuvius tarpusavyje…
    Kęstuti, religijos lietuviai neturėjo, lietuviai turėjo Tikėjimą. Čia lituanistai, mokslo religijos atstovai mums prikergė „sutartinį“ šio žodžio supratimą. O tu religijai priešpastatai bažnyčią, kaip kokį nelabai mums tinkamą reiškinį. O kaip mes tada bažnyčias savo Seniesiems Šviesiesiems Dievams statysime, kai visų šitų kipšiukų Lietuvoje nebeliks, kaip jas vadinsime?.. 🙂

  2. Robertai, niekur aš dar neklimstu. Lygiai taip niekur neteigiau, nei viešai, nei privačiai, kad kažkas iš TM yra kvailiai. Atvirkščiai. Kalbėdamas su jais matau pakankamai sąžiningą bendravimą.
    Robertai, pavadinimus kiekvienas laisvas rinktis pagal savo suvokimą. Tau žodis religija siejasi su juodaskvernių mokymų. Man tai platesnė sąvoka. Tau nepatinka sielovada, tuo tarpu savo vaikus mokydamas gyventi pagal sąžinę užsiimi ne kuo kituo, kaip sielovada. Bažnyčios irgi niekam nepriešpastatau. Nelabai supratau tavo minties.

  3. Kai savo vaikus mokau gyventi pagal Sąžinę, jokiu būdu nesu sielovadininkas. Sielovadininkas – pats žodis sako – veda sielą, ar ne? Siela – Dvasios indas. Jos negali nei kur nors nuvesti nei apskritai ką jai pasiūlyti. Beje, sielą bent jau mano protėviai vadino kiek kitaip: gyva, gyvastis, gyvata. Todėl ir lietuvių tikėjime buvo daug žalčiukų, gyvačių ir pan., kurias labai stačiokiškai suprato svieto perėjūnai. Kuomet gyvata, gyvastis lieka be jokio dvasinio turinio – na, krikščionys juk liepia niekuo savęs gyvenime nelepinti, tik kentėti (kančia, atseit, taurina sielą…), sielos indas iš tikrųjų būna skaistus, švarus, bet jis lieka be vidinės šviesos, dvasinės šviesos. Ta „lemputė“, dvasinė ugnelė tampa vos vos bežaižaruojanti. Žmogus gyvenime matęs tik kančią, skausmą tampa lyg pavargęs, nieko nebenori matyti, niekas jo nebedžiugina, daug baimių aplinkui jį, piktas ant besidžiaugiančių gyvenimu; ir tada sakoma – pasisielojęs žmogus. T.y. gyvastis, gyvata virto siela.
    Taigi, kai mokau vaikus gyvenime vadovautis Sąžine – aukščiausiu vertinimo kriterijumi ir šaltiniu, ąš tiesiog jiems neleidžiu jos pamiršti, parodau, kuo ji „geresnė“ už moralę ir etiką, ir kodėl ji nesuderinama su žmogiškais įstatymais ir konstitucijomis. Paaiškinu, kodėl žmogui būna gėda ir kaip atskirti garbę ir meilę nuo puikybės bei egoizmo. Kodėl verčiau skausmingai mirti, bet Sąžinės neprarasti. Aš jiem parodau gyvenimiškose situacijose, kaip ji veikia, nes jei aš, tėvas, to nepaaiškinsiu, sąžinė gali ir užmigti. Jiems bus sunku gyventi.
    Sakai, kad pavadinimus kiekvienas laisvas rinktis pagal suvokimą. Tai gal tada verta rinktis paprastesnius? Apskritai, kam naudoti prasmingą kalbą, jei galima bendrauti paprastesne – anglų, vokiečių ar niam-niam kalba. Mažiau žodžių – mažiau proto, kad suprasti, kas sakoma. Mes, Kęstuti, turime kalbą, kuri yra prąsminga. Kiekvienas žodis, skiemuo, garsas ne šiaip susitarimo reikalas, o energetinė struktūra, atitinkanti pasaulio struktūrinius darinius ir reiškinius. Net žodžių kalbai apibūdinti turime daug – kalbėti, šnekėti, byloti, tarti, garsinti, šaukti, rėkti, koliotis, šnabždėti, rokuoti, balsinti… Jie juk kievienas turi unikalią, nepakartojamą prasmę; tiesa, kai kurias kalbininkai mums nukastravo, baigiame pamiršti. Bet juk „sugalvotos“ jos buvo ne šiaip sau… Pavyzdys: paklausyk, kaip pirmuosius žodžiu taria vaikas. Jis lyg švebeldžiuoja. Todėl, kad jo kalba dar nesugadinta. Mes savo susitarimais įsikalame sau įpročius, stereotipus ir imame nebesuprasti vienas kito, nes kalbame jau sugadinta prasminiu požiūriu kalba…
    Rašai, kad žmogus laisvas rinktis. Žmogus gimsta laisvas. Laisvas nuo pykčio, nuo išankstinių nuostatų, nuo kvailumo, nuo gėdos… Ir vaikystėje jis seka savo globėju, maitintoju, tuo, kas juo rūpinasi, ir mokosi iš jo elgesio. Vaikas – dar ne žmogus, nes kad taptum žmogumi reikia pastangų, žinių, patirties ir mokėjimo girdėti savo Sąžinę. Tačiau visam tam dar reikalingas vienas dalykas – laisva valia, kuri lydi jį nuo pirmo savarankiško „žmogaus“ žingsnio, nuo to momento, kai vaikas padaro pirmąjį savarankišką sprendimą ir jį įgyvendina. Pradžioje tie „žingsnelia“ atsargūs, neryžtingi, bet po truputį būsimas žmogus išmoksta pajusti savyje laisvą valią ir ja naudotis. Bet dabar pagalvok, koks bus žmogus laisvas ir be valios… Ogi daržovė, gyvulys, baudžiauninkas arba vergas: dievo, valdžios, šio pasaulio stipriųjų… Todėl jie visi ir bando įpiršti, kad svarbiausia – laisvė. Ne laisva valia, o laisvė. Ir kai kažkas ima rašinėti jiems provokuojančius laiškus, jie tuojau „pasiima nuo lentynos saldainį“ – žodžio laisvė, mano nuopelnas. O kai tu sakai, kad aš pageidauju, noriu gyventi kaip mano protėviai, jie atsako – ne, įstatymas numato kitaip. Tu jiems apie savo įgimtą laisvą valią, o jie tau – apie laisvę be valios. Norėk ir tylėk, paduota – ėsk, parodyta – dirbk, ateis laikas – mirk, kūneliu ir tavo atlaisvinta vieta po saule mes pasirūpinsime…
    Ir pagaliau apie sąžiningą bendradarbiavimą su ministerija. Kad tu gali sąžiningai su jais bendrauti – tikiu, bet kaip gali sąžiningai bendrauti gyva būtybė, kuri neturi Sąžinės. Sąžinė – ne įgijamas, nenuperkamas, nepavagiamas ir nepadovanojamas dalykas. Jos negali gauti, bet gali prarasti. Ir tiesiausias kelias jos netekti – jos nebeklausyti. Pradžioje būna gėda, nes gėda – Sąžinės palydovė, bet po truputį ji nurimsta, o kai nurimsta gėda – nebelieka ir sąžinės. O ar tu matei savo gyvenime susigėdijusį, sarmatlyvą klerką? Aš pats buvau klerku ir gerai žinau iš savo patirties, kaip tai vyksta, kai nebelieka gėdos. Nepakartojamas jausmas, bet reikia jėgų tam atsispirti, ir grįžti į savąjį Aš. Kiek Lietuvoje tokių sugrįžusių? O kad būtų jėgų, reikia ugdyti valią (tą pačią laisvą valią), ir nepamiršti svarbiausio – Sąžinė aukščiau visko.
    Žmogus turi gyventi Tikėjime, su Sąžine, ir nuolat ugdyti, palaikyti savyje stiprią laisvą valią, tada jo niekas nesuklaidins. Tada žmogyje sunyks individas ir išaugs asmenybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *