Gedimino sapnas – Mėnulis, Sietynas ir Vėlinės

Dėmesio! Šis straipsniukas jau paseno, todėl siūlau perskaityti išsamesnį tyrimą „Gedimino sapnui graži sukaktis – 700 metų“

Minėjome, kad Gedimino sapno scenoje didelę reikšmę turi Sietynas. Sietynas būdavo siejamas su įvairiausiais darbais. Pavyzdžiui, žvejai savo tinklus megzdavo arba bent pradėdavo šį darbą, kada „Sietynas eina sykiu su mėnesiu“, nes „tikėjo, kad kitu laiku pradėjus dirbti įrankius, jie būsią nelaimingi. O sostinė yra ir valstybės guolis ir valdymo įrankis.

Su Sietynu yra dar vienas svarbus mitas. Pasakojama, kad

Morkus, Marijai netekus sietelio, nukeliauna į pragarą, išvaiko ten visus kipšus. Tik likęs vienas šlubis paduoda jam sietelį. Morkus grąžina Marijai sietelį, ir jis pakabinamas danguje prie Mėnulio (Laurinkienė 2002).

Kitais žodžiais tariant, jeigu Sietynas kaba šalia Mėnulio, tai ženklas, kad įsivyrauja tvarka ir viskas, ką pradėsi tuo metu daryti – seksis. Žinant tai, nebestebina mūsų protėvių akylas sietyno stebėjimas.

Jeigu stebėsime Sietyno metinį bėgį , tai jo kulminacija įvyks būtent Gedimino sapno metu, t. y. 1316 metų iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją naktį, tai yra tuomet, kai švenčiamos Vėlinės. Nori nenori peršasi mintis, kad Vėlinės yra žvaigždžių, o ne Saulės šventė. Tai atitiktų ir mitologinį kontekstą, nes vėlės yra ne šio pasaulio atstovai. Joms neturėtų galioti Saulės kalendorius. Tokiu atveju išeitų, kad žvaigždininkai turėtų kasmet koreguoti Vėlinių datą. Netiesioginis to įrodymas yra mūsų švenčiama lapkričio 2-osios data. Krikščionybei plečiantis Europoje, senosios kultūros nešėjai neperdavė žinių kodėl Vėlinės švenčiamos tą ar kitą dieną, todėl turime visą eilę švenčių, einančių tris dienas iš eilės – Helovyną (spalio 31-ąją), Visų šventųjų dieną (lapkričio 1-ąją) ir Vėlines (lapkričio 2-ąją).

Helovino šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų ir mirusiųjų šventėse. 800 m. katalikų bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d. Tuo metu tai buvo Sietyno kulminacijos data. Vėlesniais laikais, vis stipriau įsigalint krikščionybei, žmonių išmanančių senąją tradiciją vis mažėjo. Vieni paskutiniųjų apsikrikštiję lietuviai matyt ilgiausiai laikė šias žinias, nes jų Vėlinės yra švenčiamos vėliausiai.

Nemažą reikšmę 1316 metais lapkričio 1-osios naktį vaidina Mėnulio pilnatis, esanti Sietyne. Jau minėjome, kad mitologijoje tai yra ryškiai patvirtintas derinys. Beje „Galima spėti, kad

pilno Mėnulio veiklos sfera galėjo būti artima dievaičio Perkūno sakralumo sferai“ (Vaiškūnas 1992).

Kreipimasis į dievaitį Perkūną inkubacijos rituale neturėtų stebinti.

Pradedant Gedimino karaliavimu ir baigiant Vilniaus miesto paminėjimu Mėnulis kartu su Sietynu Vėlinių laikotarpyje ėjo tik porą sykių. Tai 1316-tų metų lapkričio 1-ąją ir 1319 metų spalio 30-tąją. Tai yra tik dvi datos atitinka iškeltas mitologines sąlygas. Beje 1316 metų lapkričio 1-oji yra artimesnė Vėlinių datai. O jei dar įskaitysime, kad Gediminas ką tik tapo karaliumi ir jam reikėjo protėvių pagalbos apsisprendžiant dėl tolimesnių veiksmų, tuomet gausime dar ir politinį šios datos patvirtinimą. Sąlyginai tokį politinį atspalvį galime įžvelgti Vytyje. (Raitelio – Jaučio žvaigždynas primena Vytį (Vaiškūnas 2012; Razauskas 2008)). Vytis matyt turėjo kažkokią reikšmę Gedimino sapne, nes būtent Gedimino sunūs jį pradėjo naudoti vytį kaip valstyvės simbolį.

Aišku Gediminas galėjo sapnuoti ir tiksliai per Vėlines, t. y. kitą ar dar kitą naktį, bet tuomet neliktų aišku kodėl Lizdeikai išaiškinus sapną, tą pačią akimirką buvo imtasi statyti sostinę. Inkubacijos ritualą atlikus lapkričio 1-ąją sostinės skubus statymas tampa aiškus – tiesiog nelaukiama kol Mėnulis pabėgs iš Sietyno.

Dabar galime tik spėlioti, ar Gedimino sprendimas čia statyti sostinę buvo paremtas ekonominiais-politiniais išskaičiavimais ar giliu mitologiniu žinių pritaikymu. Vilnius stovi ant dviejų upių santakos. Todėl tai ekonomiškai gera vieta. Gediminas ką tik tapo karaliumi. Norint įtvirtinti savo valdžią reikia konsoliduojančio veiksmo. Naujos sostinės statyba galėjo būti geras politinis sprendimas. Visgi vien ekonominiais bei politiniais išskaičiavimais čia negalima remtis. Mūsų manymu mitologinis motyvas yra ne mažiau svarbus.

Ne be reikalo mums emociškai ir ideologiškai toks svarbus Vilniaus Gedimino kalnas. Ne veltui jo papėdėje vyko pirmieji Sąjūdžio mitingai, galiausiai – stovi Katedra. Tai centras. Katedra tiesiog kitur negali stovėti. Gediminas kitur negalėjo sapnuoti, vilkas negalėjo staugti kitur. Viskas prasideda kosminio kalno papėdėje, ir lietuvių kosminis kalnas yra aiškiai lokalizuotas (Beresnevičius 2008).

Šiuo atveju ir erdvėje ir laike. Galbūt dėl šios vietos sakralumo ir mitologijos prasiveržimo į realų gyvenimą buvo nuspręsta Šventaragio slėnyje kurti Lietuvos sostinę.