Grįžulo Ratai, Didžioji Meška, Vilkas ir Juodas Kudlotas

Dėmesio! Šis straipsniukas jau paseno, todėl siūlau perskaityti išsamesnį tyrimą „Gedimino sapnui graži sukaktis – 700 metų“

Grįžulo Ratai, kaip jau ir minėjome, turi ne vieną pavadinimą. Jų gausa rodo žvaigždyno svarbą.

Populiarusis „Didžiosios Meškos“ pavadinimas laikomas akmens amžiaus paveldu. (Klimka 2009). 

Šis pavadinimas atitinka tą laikotarpį, kai žmonės vertėsi medžiokle ir miške pagrindinis priešininkas buvo „juodas, kudlotas“.

Neapibrėžtą žvėries formą rodo ir Stellarium programa. Tiek Didžiąjai, tiek Mažąjai Meškai pripaišė ilgas uodegas. Senojoje mitologijoje tai buvo „juodas-kudlotas“.

Vieniems tai buvo Meška, kitiems – Vilkas. Tai paliudija tradicinės persirengėlių eisenos ir pasakos (Šlekonytė 2001). Arba, štai vienoje pasakoje lapė apgauna vilką, kitoje, identiškoje pasakoje, mešką, kai liepia gaudyti eketėje žuvis su uodega. Uodega prišąla ir vilkas/meška ją nutraukia, todėl jos (šiuo atveju tik meškos) uodega yra striuka. Kaip tik Mažosios Meškos uodega, kurią atitinka Šiaurinė žvaigždė ir yra „prišalusi“. Galimas daiktas, kad ši pasaka yra pastarųjų šimtmečių liaudies kūrinys, nes Šiaurinė žvaigždė kaip tik šiuo metu yra arčiausiai žemės sukimosi ašies.

Norbertas Vėlius mano, kad vilką ir mešką gali sieti chtoniška Velnio dievybė. Štai yra sakmės „Velnias vilko pavidalu“ variantai, kuriuose vietoj velnio arba vilko naktigonių laužą gesina meška pasivertęs raganius arba padaras „ne meška, ne vilkas, galva didžiausia, visas kudlotas“ (Vėlius, Vildžiūnas 2011). Vilko ir meškos populiarumas pasakose vienodas ir jų sutapatinimas matyt atkeliauja iš akmens amžiaus, kai miške, kaip jau minėjome, pagrindinis priešininkas buvo „juodas-gauruotas“. Tai rodo ir archeologiniai duomenys ir pasakojimai ir šlėnai – mitologinėmis kaukėmis persirengę žmonės. Tarp jų visuomet atsiras mitinis personažas „juodas-kudlotas“, daugelio suvokiamas kaip meška (Vaiškūnas 2010). O pasakojama, jog į stiklo kalną lipant padeda lokio ar lūšies nagai, kartais – vilko nagai. (Vaitkevičius, Vaitkevičienė 2011)

Paminėsime dar vieną svarbų faktą. Jėzuitai savo XVII a. ataskaitose mini, kad latviai ir žemaičiai pagalbos kreipiasi į vėles, kurių vienas jie mano pavirtus vilkais, meškomis, kitas – dievais (Petkevičius). Čia ir vėl gi matome meškos ir vilko tapatumą.

Neaplenkė juodas-kudlotas ir liaudies dainų:

O ir atvažiavo juodas, kudlotas,
Aleliumai rūtele,
Juodas, kudlotas.
Juodas kudlotas, jaunas, nežinota…
Geleže kaustytas…
Viržiais viržytas… (Leščinskas)

Ši daina turi bent jau dvi sąsajas su mūsų nagrinėjamu Gedimino sapno mitu. Pirmiausia – tai, kad juodas-kudlotas yra geležinis. Gedimino sapne vilkas taip pat buvo geležinis. Kodėl geležinis? Reiktų prisiminti, kad juodas-kudlotas yra kalėdinio laikotarpio persirengėlis (prisiminkime jo reikšmę meškos kopimo į kalną mite).

„Žodis kalėda, kaip žinome, yra adventinių – kalėdinių dainų priedainis, garsažodis. Garsažodžiai yra verti dėmesio. Matyt jie turėjo ne vien garsinę, bet ir sakralinę, jau užmirštą paskirtį. Pavadinimą Kalėda, mūsų manymu, galima kildinti iš daugiaprasmio veiksmažodžio kalti,… “ (Žarskus).

O žodis kalti veda prie mitinio kalvio Telavelio, kuris matyt iš geležies nukalė ne tik Saulę, bet ir mūsų juodą-kudlotą personažą. Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pats

„Kalvystės procesas turi ypatingą mitinę prasmę, /…/ kalvystės proceso metu rūda iš apatinės kosmoso sferos, priklausančios Velnio viešpatijai, perkeliama į viršutinę, tai yra į Perkūno valdomą dangaus sferą ir įgauna Saulės pavidalą /…/ Šioje poreforminėje religinėje tradicijoje, /…/ kulto objektu, matyt, paverčiami ir su dieviškuoju Saulės vaduotuoju susiję Zodiako ženklai. Tą liudija jiems skirtas aukuras ir apeigos (vaškinių Zodiako ženklų figūrų deginimas ant aukuro laiptų) pagrindiniame valstybinės religijos kulto centre – Vilniaus Perkūno šventovėje.“ (Vaiškūnas 2010).

Galima daryti prielaidą, kad kaip Saulė buvo laikoma nukalta iš geležies, taip ir žvaigždės galėjo būti laikomos nukaltos iš geležies. Tokiu būdu, vienas iš žvaigždynų gali būti siejamas su Gedimino sapno geležiniu vilku, kurio nagai buvo aštrūs kaip vinys, kaip smeigtukai. Tautosakoje patvirtinta, kad kopiama į stiklo/ledo kalną ne tik nagų pagalba, bet ir smeigtukų, vinių pagalba.
Antroji užuomina dainoje yra viržiai. Viržiai – tai

„Spalvingieji augalai rudenį sužėri paslaptingu ir akį traukiančiu grožiu. Legendos byloja, kad viržis vienintelis pakluso dievų prašymams augti kalvose ir dykumose, kurias glosto vėtros. Už tai šis augalas buvo apdovanotas ypač estetiška išvaizda, atsparumu aplinkos poveikiui, nuostabiu aromatu. Be to, jo neaplenkia bitės…“
(“Mistiškieji Viržiai – Nepakartojama Rudens Puošmena”).

Taigi turime sąryšį tarp rudens, kalvos ir juodo kudloto.
Bet grįžkime vėl prie Gedimino sapno.