Švyturys 2019

Kaip visuomet užbaigiame metus pažymėdami žmones, labiausiai prisidėjusius prie lietuvių senosios pasaulėžiūros sklaidos. Džiugu, kad tokių žmonių daugėja. Žmonės pradeda po truputį busti ir atrasti savas šaknis. Šių metų švyturiai prie to yra daug prisidėję.

Prieš išvardinant metų švyturius tarsime keletą žodžių apie apdovanojimus. Kiekvieną paskelbtą švyturį vienaip ar kitaip stengėmės apdovanoti. Dalis iš švyturių taip ir neatsiėmė dovanos. Sunku pradėti naujus metus su skolomis, todėl nuo šiol dovana bus teikiama tik pirmuosius metus nuo paskelbimo. Apdovanojimas priklauso tik gyviems švyturiams.

Žemiau išvardintiems 2019 metų švyturiams svetainė krivių-krivis.lt dovanoja po vytinę juostą, kurią nuaudė Birutė Račkaitienė. Susipažinti su Birutės Račkaitienės darbais galite fb puslapyje „Juostos jums“.

Paminėję apdovanojimus išvardiname ir apdovanotuosius. 2019 metų svetainės kriviu-krivis.lt švyturiais buvo pripažinti:

Nijolė Laurinkienė

Nijolė Laurinkienė yra humanitarinių mokslų habilituota daktarė. Domėjimosi sritis – baltų mitologija, lietuvių liaudies etnologija ir folkloras. Tarp jos parašytų knygų ir straipnsių galima rasti ir studiją apie Perkūną (Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose).

Pilną N.Laurinkienės publikacijų ir darbų sarašą galima rasti tautosmenta.lt svetainėje ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tinklapyje.

Dėl šių darbų svarbos atstatant mūsų senąjį pasaulėžiūrį mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei šiemet buvo įteikta Jono Basanavičiaus premija.

Šiemet išėjo nauja habilituotos mokslų daktarės Nijolės Laurinkienės knyga „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. Už šį ir ankstesnius darbus Nijolei Laurinkienei svetainė kriviu-krivis.lt suteikia Švyturio vardą. Sveikiname!

Aelita Kensminienė

Humanitarinių moslų daktarė Aelita Kensminienė daug metų dirba Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto sakytinės tautosakos skyriuje.

Jos dėka šiemet gimė nuostabi knyga „Lietuvių mįslės. Tai daugiau nei penkių šimtų puslapių apimties žinynas, kuriame skelbiamos 888 aprašytos mįslių rūšys su įvairiais joms priklausančių mįslių pavyzdžiais ir šiek tiek savo rūšies neturinčių mįslių, iš viso 2214 mįslės. Tai tikras mąstymo lavinimo įrankis.

Be šios knygos Aelita yra parengusi ne vieną mokslinį straipsnį apie sakytinės tautosakos trumpuosius pasakymus. Pilną darbų sąrašą galima rasti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto svetainėje.

Mįslės yra senovinis būdas perduoti žinias. Toks žinių perdavimas aptinkamas ir senosiose vedose. Atsižvelgiant į mįslių svarbą ir paruošto darbo apimtį ir išbaigtumą skelbiame Aelitą Kensminienę 2019 metų švyturiu. Sveikiname!

Jonas Chockevičius

Neseniai pasirodęs debiutinis legendinės lietuvių power metal grupės THUNDERTALE vokalisto ir gitaristo JONO CHOCKEVIČIAUS albumas Prajapatii yra vienas ryškiausių šių metų lietuviškos muzikinių įvykių. Pokalbyje Jonas pasakoja:

„Prajapati vardą radau vedose prieš keletą metų. Asmeninis atradimas, kad tai yra lietuviškas Pradžiapatis – Sutvėrėjas, įkvėpė kūrybai. Pradžioje tai buvo ne muzika, tačiau palaipsniui tai virto mano asmenine kūrybine erdve, kurioje nebeliko jokių varžymų ir ribų.

Prieš metus rudenį atsivėrus nuostabiam vaizdui ant vienos kalvos netoli namų padariau nuotrauką. Po ja parašiau „Vėjų šventyklos ruduo“. Nepraėjus nė pusei metų, pradėjau rašyti misteriją. Ši kalva – buvęs ar nebuvęs piliakalnis, padėjo pajusti tai, ką galėjo išgyventi žmogus – krivis – žynys, kai iš tavęs atimama viskas, kas tau brangiausia, viskas, kuo tu tikėjai.“

Įsijautęs į krivio vaidmenį Jonas Chockevičius savo kūrinyje šneka:

„Niekada nemaniau, kad ateis akimirka, kai mūsų valdovai savo rankomis užgesins tautos gyvastį – amžiais rusenusią Šventąją Ugnį. Medis, kuris pats pakerta savo šaknis… Kiek gi jis gyvuos? O visgi tai tiesa. Vis dažniau pasiekia gandai apie sugriautus aukurus, išniekintas šventvietes, iškirstus gojus. Už baltus naujus marškinius, žmonės atsižada savasties!

Tik laiko klausimas, kada ir aš sulauksiu svečių. Gaila, darbų dar daug liko nebaigtų. Laikas bėga, reikia ruoštis kelionei… Kelionei į amžinąją būtį, kur galėsiu laukti tinkamos akimirkos atgimti. Atgimti tam, kad atstatyčiau Vėjų šventyklos aukurą nuo pamatų!“

Jono Chockevičiaus darbe meistriškumas jaučiamas tiek garse, tiek atlikime, tiek išsakomose mintyse. Džiaugiamės jo darbu ir skelbiame jį 2019 metų švyturiu. Sveikiname!

Praeitais metais pradėjome minėti ir anapilin išėjusius, mūsų tautos dvasiai daug davusius asmenis. Šiais metais norėtume pažymėti Sigitą Gedą.

Sigitas Geda

Sigito Gedos tarp mūsų nėra daugiau nei dešimtmetis, tačiau jo kūryba gaivins lietuvio širdį dar ilgai, nes joje atsispindi tvirtas ryšys tarp mūsų praeities ir dabarties.

Giesmė apie pasaulio medį

Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui

Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.

Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos.

Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė,
Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos,
Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę,
O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos.

Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.

Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.

Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

1985