Minėjome, kad mūsų protėviai į įkapes dėdavo meškos nagus. Čia pateiksime šio papročio atsiradimo versiją.
Apie Kalėdas Saulė gana greitai nusileidžia ir pasimato pirmosios žvaigždės. Šiaurės rytuose pateka Meškos žvaigždynas. Artėjant vidurnakčiui Meška vis sparčiau kopia į „kalną“, t. y. į dangaus skliautą link zenito. Jei pažvelgsime į dangų kuris buvo prieš 4000 metų, tai žiūrint šiaurės rytų kryptimi, linija tarp Meškos „nagų“, galima sakyti, kyla vertikaliai, o Kalėdų vidurnaktį zenito taškas eina išilgai linijos jungiančios meškos vieną leteną su kita. Kiti senieji žvaigždynai zenito Kalėdų vidurnaktį nepasiekia. Jeigu dangaus skliautą laikysime mitologiniu stiklo ar ledo kalnu, tai gausime kasmet atsikartojantį mitą, kuomet meška švenčiausiu laikotarpiu kopia į ledo kalną šventą kelionę pradėdama mitologijoje patvirtintoje kryptyje – šiaurės rytuose.
Pagal Meškos „nagų“ padėtį Kalėdų laikotarpyje galima numanyti, kad mitas atsirado prieš 4500 metų. O detalus „nagų“ brėžiamos linijos stebėjimas atskleidžia dar daugiau žinių. Idealiausiai mitas atsikartoja geografinėje platumoje artimoje Dunojaus slėnio platumai.
Per ilgą laiko tarpą dėl Žemės sukimosi ašies precesijos dangaus vaizdas pasikeitė ir šiais laikais mitas nebeatsikartoja.
Vykintas Vaitkevičius prieštaraujaIš asmeninio pokalbio su Vykintu Vaitkevičium (2014.10.12)., sakydamas, kad lokio nagai įkapėse randami nuo seniausiu laikų visose aplinkinėse tautose. O pas norvegus tai buvo toks stiprus simbolis, kad randama net meškos letenos geležinė imitacija. Beresnevičius mano, kad ugrofinai nagų, kaip ir kalno, mitologinę reikšmę perėmė iš baltų genčių (Beresnevičius 1990). Bet kuriuo atveju mitas mažų mažiausiai skaičiuoja 4-tą tūkstantmetį, t. y. siekia tuos laikus, kai dabar jau skirtingos indoeuropiečių tautos egzistavo kaip vienos kultūros atstovai, todėl pasakyti kam priklausė šis mitas nelabai galima ir kažin ar yra prasmės. Laikas baigia viską nuplauti.
Kitų žvėrių nagai įkapėse beveik nerandami. Tautosakoje minimi Lūšies nagai, Vykinto Vaitkevičiaus žodžiais tariant, randami tik tautosakoje.
Taigi, čia sužinojome, kad Kalėdų naktį Didžiosios Meškos „nagai“, skirtingai nei šiais laikais, kirto dangų tiksliai ties zenito tašku, t. y. anksčiau, Kalėdų vidurnaktį, Didžiosios Meškos žvaigždynas užkopdavo į aukščiausią dangaus tašką. Nori nenori prisimeni legendas apie kopimą į stiklo kalną.
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima
