Nuo Morės iki Jorės

Artėjant Jorės šventei verta dar syki pasigilinti į gilumines šios šventės prasmes. Be abejo, visų pirmiausia tai yra atgijusios gamtos šventė. Jei per Užgavėnes pasirodė tik pirmieji atgimstančios gamtos ženklai, tai per Jorę gamtos gyvybinė galia trykšte trykšta. Šias dvi šventes pavasaris tarytum apjungia į vieną atgimimo veiksmą. Įdomu ir tai, kad tų švenčių pagrindinių dievybių vardai irgi yra panašūs. Nors Jorė ir Morė skamba panašiai, didelių sąsajų tarp šių žodžių mokslininkai neįžvelgia. Visgi pripažįstama, kad abu žodžiai yra susiję su gyvybinėmis galiomis (Laurinkienė, Klimavičius). Čia panagrinėsime dar vieną šaltinį šioms dviems šventėms ir jų sąsajom nagrinėti, daugiausia dėmesio skirdami pasakoms, kurių pagalba žmonės orientavosi laikotarpyje „nuo Morės iki Jorės“.

Jau šnekėjome kodėl buvo stebimas dangus. Pasakos aprašančios danguje vykstančius procesus gali atskleisti mums protėvių pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, dalis tautosakoje užfiksuotų pasakų, aprašančių slibino ir karalaičio kovą, aprašo danguje pasirodančių žvaigždynų eiliškumą. Pagal pasirodžiusius žvaigždynus žmonės galėdavo spręsti kiek prabėgo laiko nuo Morės deginimo ir kiek liko laiko iki Jorės.  Iš pasakos fragmentų galiausiai galima sudėlioti bendrą vaizdą ir daryti prielaida, kad Užgavėnės ir Jorė yra laikotarpis kada gamtoje miręs vanduo virsta gyvuoju vandeniu.  Mūsų protėviai pasaulį matė vieningą, todėl sujungdavo kasmetinius atmosferinius reiškinius su žvaigždžių judėjimu į vieną pasakojimą.

Dangiškajame stiklo kalne be zodiako personažų galima atrasti ir daugiau pasakų herojų. Panagrinėsime ir mes vieną herojų – tautosakoje minimą, kalno papėdėje įsikūrusį, slibiną

Pukį ar Vyžūną, kitur vadinamą „Wizunas, Staubunos, Didalis“, kuris lietuvių padavimuose dažniausiai vaizduojamas kaip paslaptinga pabaisa, su odiniais sparnais ir karūna ant galvos, su kietais šarvais ant krūtinės, visada saugantis užkeiktus lobius (Vėliuvienė 2014),

taip pat laukiantis kol sielos eidamos siauru tiltu nuslys į bedugnės pusę. Neaišku, ar Pukys – Vyžūnas sielas nupučia, ar jas praryja. Sielos prarijimo atveju sutinkamas archajiškas kelionės į aną pasaulį vaizdinys, kuriame minimas kelias pro Slibino nasrus  (Beresnevicius 1990).

Dangaus skliaute ilgą laikotarpį zenitas prabėgdavo tarp roplių prigimtį turinčių Slibino ir Gyvatės galvų (savotiškų nasrų). Geriausia ši kelionė matėsi prieš daugmaž 6000 metų pavasario naktimis. Dabartiniais laikais zenitas jau kerta Slibino galvą. Tuo gi metu, pavasario naktimis, išlaviruodavo tarp šių dviejų būtybių.

Bene svarbiausia pavasario šventė yra Jurginės, Jorė, švenčiama, kai nutirpsta sniegas ir upių ledams išėjus.

Senų žmonių tikėta, kad atėjus Jūrės, arba Jurginių, šventėms, nugalimas piktasis ligų, bado ir nederliaus slibinas, ryjantis žmones ir gyvulius. Nuo tos šventės atgyjanti visa gamta ir linksminasi visos gyvos būtybės. Jurginės žemdirbių naujieji metai. Jau žiloje senovėje lietuviai naujus metus pradėdavo pavasarį (Šeškauskaitė 2011).

D.Sauka mano, kad skiriamuoju lietuvių pasakų slibino bruožu galima laikyti jo artimumą vandeniui (Vėlius and Vildžiūnas 2011).

slibinas mūsų pasakose suaktyvėja, kai jam reikia brandaus amžiaus merginų, kitaip jis neduodąs žmonėms vandens. Šiuo požiūriu slibinas –  šaltinio valdytojas. Jis neįveikiamas ir nemirtingas, jo gyvybė ir mirtis saugoma marių gelmėse (Šeškauskaitė 2011).

Taigi slibinas laiko užrakintą vandenį. Tą vandenį saugo kaip akies vyzdį ir laiko jį aukštame kalne, puikiame sode, kur auga aukštas medis, o po juo trykštąs šaltinis su šaltu kaip ledas vandeniu. Pavasarį labai svarbu, kad sniegas nutirptų ir upės pajudėtų. Todėl slibino nukovimas buvo gyvybiškai svarbus reikalas. Paprastai slibiną nukauna jaunuolis, karalaitis, pasiryžęs išvaduoti pagrobtą merginą. Radome kelias pasakas apie kovą.

Bendriausias nurodytų pasakų turinys: Karaliaus dukterį pavagia smakas. Piemuo (tarnas, kareivis) žada išvaduoti karalaitę. Prie marių (ant kranto, prie tilto) įvyksta mūšis. Smakas nudobiamas. Karalaitė išvaduojama. Herojus veda išvaduotą karalaitę (Laurinkienė 1994).

Štai, D.Šeškauskaitė savo knygoje užrašė pasakojimą kaip Petras, žvejo sūnus, užmušė slibiną.

„Slibinas savo mirtį pasako esančią Prancijo, ten ir ten pas tą kalną, kur ganosi laukuose dvylika jaučių, prie jų pastatyta dvylika kubilų vandens. Tas, kas tuos dvylika jaučių suėstų, iš dvylikos kubilų vandenį išgertų, tai tas galėtų su juo eiti ristis. Jiems besiritant, išlėktų antis, tai kas tą antį sugavęs perplėštų, tai rastų jos viduryje kiaušinį, tai su tuo kiaušiniu galėtų slibiną užmušti.“ (Šeškauskaitė 2011).

Pasakoje labai ryškiai pabrėžiamas skaičius 12. Tai užuomina į dvylika mėnesių. Suvalgius dvylika jaučių ir išgėrus dvylika kubilų vandens baigiasi metai. Be dvylikos jaučių ir kubilų aukos dar reikia nugalėti Slibiną. O Slibinas nugalimas pavasarį, t. y. per žemdirbių „Naujuosius metus“ – senųjų metų pabaigos ir naujųjų metų pradžios šventę.  Taigi toliau pasakoje…

„Parskridęs atgal pas paną ir dvyliktą valandą susidrumstęs vanduo ir išlindęs smakas“.

Nuo Morės iki Jorės

Jeigu imsime laikmetį prieš 6000 metų, tai apie viduržiemį vidury nakties „susidrumsčia vanduo“, t. y. rytuose horizonte pasirodo Paukščių Takas. Taigi, smakas

„…Puolęs tuoj ant žvejo sūnaus ir pradėjo jiedu ristis. Besiritant išlėkusi iš to smako antis. Šis tuoj pasivertęs į vanagą, kapt tą antį, perplėšęs – iškritęs kiaušinis. Tas smakas puolęs nuo jo bėgti, puolęs plaukti į marias. Šis pasivertęs į katiną ir pasigynęs, davęs jam su tuo kiaušiniu ir užmušęs, tuoj tų marių nebelikę, pasilikus sausa žemė“ (Šeškauskaitė 2011).

Daugelyje pasakų nugalėjus slibiną vanduo pasipila. Šitoje pasakoje atrodo atvirkščiai. Čia marios dingsta ir žemė tampa sausa. Tačiau marios yra mirusiųjų pasaulis, todėl marias reikia čia suprasti kaip negyvą vandenį, ir jo išnykimas, išgaravimas yra prielaida iš dangaus kristi gyvajam vandeniui. O pavasarį žemdirbiai laukia būtent to laiko, kai išdžius žemė, nes pasėjus ar pasodinus vaisius/sėklas į įšalo dar nepaliktą žemę derliaus nelauk. Todėl žmonės atidžiai stebėjo, kada Gyvatė ir Žvejo sūnus priartės prie zenito. O nauji jų kovos epizodai vis išlįsdavo ir išlįsdavo iš už horizonto. Čia rasime ir Erelį ir Gulbę ir Strėlę ir kitų elementų pasikartojančių tai vienoje tai kitoje šios pasakos versijoje.

Nuo Morės iki Jorės

Slibino nugalėjimas vyksta keistu būdu. Jei pirmą dieną nukerta vieną ar tris jo galvas, tai sekančią dieną jis jau turi šešias, dar kitą dieną devynias galvas. Tai yra jo galvų skaičius tik didėja. Tačiau jei prisiminsime, kad jisai saugo vandenį, t. y. šaltinį kalno viršūnėje, tai suprasime, kad pavasarį miręs vanduo atgyja ir vietoj vieno šaltinio pasipila keletą šaltinių. Jų skaičius auga su kiekvienu ledo trūkiu. Gyvatė kapojama gabalais. Tačiau jos vis daugėja. Kaip tik per užgavėnes ir prasideda pirmieji atlydžiai. Patižūsį sniegą keičia vėl šaltukas. Vyksta lašininio ir kanapinio kova. Žmonės degina Morę. Permainingas oras tesiasi visą pavasarį Iki pat Jorės. Kaip tik tuo metu, besibaigiant dienai, pateka Devyniaragio Elnio žvaigždynas, puošiantis lietuvišką J.Vaiškūno atrastą zodiaką. Ant savo ragų jis nešė Saulę visą tamsųjį laikotarpį. Tačiau, kai Saulei leidžiantis, Devyniaragis pateka, judviejų keliai išsiskiria. Devyniaragis ir Saulė eina kiekvienas savo keliu, o žmonės po Jorės pradėdavo gyventi pagal Saulės, o ne pagal Mėnulio kalendorių. Jorė dar vadinama Jūrės, Jurginių švente. Tai gyvojo vandens ir pirmosios žalumos šventė. Žodis „Jūrė“ yra artimas žodžiui „jūra“, taigi jūra yra gyvojo vandens simbolis. Tuo tarpu marios yra mirusio vandens simbolis ir per Užgavėnes pradėtą Morės išvijimą vainikuoja Jorės šventė. Visgi reikia pasakyti, kad Jorė ir jūra nėra etimologiškai susiję žodžiai (ačiū Dainiui Razauskui už pastabą), todėl į šį sugretinimą reiktų žiūrėti atsargiai.

Slibino ir vandens ryšį atspindi dar vienas tautosakoje ryškus objektas – vaivorykštė. Nijolė Laurinkienė pastebi, kad

„…Dar vienas mitinis personažas, su kuriuo vaivorykštė buvo tiesiog identifikuojama, yra Smakas: Laumės juosta yra smakas, jis traukia visus galus, bet šventas Jurgis jį prilaiko. Jis turi devynias galvas ir traukia per jas vandenį ir kas papuolė įtraukia. /…/ Nu, sakydavo seniau, vaivorykštė – vadinas, smakas. Sako: ana smakas. Nugi, sako, smakas tai velnias, sako, iš marių vandenį traukia, – tep sakydavo . /…/ Iš marų, iš marų jima vandenį. Ir prijima pilnų i tų lankų. Ir tadu jau – dvi kokias nedėlias – lyja lietus .“  (Laurinkienė 2014).

Iš pateiktų pavyzdžių matome ryšį tarp smako, devynių galvų, švento Jurgio ir marių. Šventas Jurgis per Jorės šventę matyt galutinai nukerta visas smako galvas. Smakas gi vandenį ima ne iš jūrų, o iš marių. O po to lyja gyvuoju vandeniu.

Medžiaga paimta iš straipsnio „Skaitant dangaus ženklus: Dangiškos pasakos“
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima

2 komentarai

Komentuoti: Antanina Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *