Meškos nagai mūsų kultūroje

Pasirinkę mešką, kaip mitologinį objektą, patyrinėkime jos atspindžius mūsų kultūroje.

Pradėkime nuo archeologijos.  Iš archeologinių kasinėjimų žinome, kad meškos nagai buvo dedami į įkapes. Buvo manoma, kad meškos, lūšies ar vilko nagai padeda užkopti į stiklo kalną (Beresnevičius 1990; Svetikas 2008; Vaitkevičius and Vaitkevičienė 2011)

Pirmuosius amuletus, padarytus iš apkaustytų lokio nagų, rado vokiečių archeologai, XIX a. 8-ajame dešimtmetyje kasinėdami senųjų prūsų vėlyvųjų viduramžių Gerduvos ir Štangenvaldės kapinynus. Lietuvoje pirmąjį tokį amuletą rado E. Volteris 1888 m. kasinėdamas Alovės kapinyną. 1910 m. J.Basanavičius, kasinėdamas Šeimyniškėlių kapinyną, atsitiktinai rado amuletą iš apkaustyto lokio nago. Pavieniai tokie radiniai atkreipė J. Basanavičiaus ir E. Volterio dėmesį. (Svetikas 2008).

Šių žvėrių nagai buvo pasirinkti ne atsitiktinai. Kai kurie mano, jog meškos ir lūšies nagai buvo tinkami kopimui į stiklo kalną dėl šių nagų aštrumo ir tvirtumo. Mintis yra teisinga, bet nepilna. Mitologijoje kažin ar yra vietos atsitiktinėms detalėms, mat ten tokios sąvokos kaip „aštrus“ ir „kietas“ taip lengvai, buitiškai iš šio pasaulio neperimamos. Tad tikėtina, kad nagai turėjo kitą prasmę. Tik vėliau, profaniniame lygmenyje, greičiausiai buvo akcentuojamas nagų kietumas ar aštrumas. Norint suprasti tikrą meškos nagų prasmę, verta dar kartą pažiūrėti į žvaigždėlapį ir panagrinėti Grįžulo Ratų (šiuo atveju Didžiosios Meškos) žvaigždyno judėjimo ypatumus.

Pažvelgus į tai kaip prieš keletą tūkstančių metų Kalėdų dieną judėjo Meškos žvaigždynas, atrandame dar vieną šio papročio paaiškinimą.