Kaip minėjome, stebint dangaus skliautu judančias žvaigždes galima pasakyti nakties laiką, o stebint to judėjimo pasikeitimą, galima pasakyti koks yra metų laikas. Tačiau nustatyti žvaigždžių judėjimo pasikeitimą nėra taip lengva. Tam reikia žinoti tikslų laiką. Laiko skaičiavimas priešistoriniais laikais buvo sudėtinga techninė užduotis. Visgi tam tikri paros momentai gali būti nustatyti pakankamai tiksliai. Tai saulėlydis, saulėtekis, vidurdienis ir vidurnaktis. Saulėlydį, saulėtekį ir vidurdienį mes išskiriame vizualiai pagal Saulę. Vidurnakčio gi nustatymui reikia stebėti kuri zodiako žvaigždė, vos nusileidus Saulei, pateka. Tuomet, kai ši žvaigždė atsidurs ten, kur vidurdienį buvo Saulė, tuomet ir bus vidurnaktis. Taigi, žvaigždynai, esantys netoli ekliptikos, turėjo papildomą laiko nustatymo funkciją. Bet ne tik jie. Štai, pagal Didžiuosius Grįžulo Ratus, Jonas Vaiškūnas, pasinaudojęs tautosakoje rasta medžiaga ir savo žiniomis, nustatė vidurnaktį 5-ių minučių tikslumu.
Toliau pažvelkime į mitologinius dangaus stebėjimo ypatumus
Medžiaga paimta iš straipsnio „Skaitant dangaus ženklus: Dangiškos pasakos“
autoriai Kęstutis Račkaitis ir šeima