Romuva skelbiasi esanti mūsų senosios pasaulėžiūros skleidėja. Ir tikrai, didžioji dalis ten esančių žmonių visomis išgalėmis prie to prisideda. Tačiau judėjimą vertinti reikia ne tik pagal eilinius žmones, bet ir pagal judėjimui vadovaujančiųjų elgseną. Šiam tikslui buvo kuriamas vaizdras, kuris po to skilo į du vaizdrus, iš kurių vienas gavo pavadinimą „DALIA 3“, o kitas „NEDALIA“. Pirmajame dalinamės savo mintimis apie mūsų pasaulėžiūros išskirtinumą, o antrajame vaizdre parodoma prie kokių nesąmonių prieinama, kuomet mintys skiriasi nuo žodžių ir žodžiai nuo darbų.
PERSPĖJIMAS: Kai kurios vaizdro vietos gali būti vertinamos prieštaringai, ypač kuomet mūsų visuomenėje yra nusistovėjusi nerašyta taisyklė – viskam, kas neliečia tavęs, likti abejingu. Visgi, mano galva, abejingu žmogus negali būti. Todėl noriu peržiūrėjusių „NEDALIA“ vaizdrą paklausti, ar liktumėte abejingas, jei šalia matytumėt vykstančius negerus dalykus?
Išnašų paaiškinimai
1. Gedimino sapno aiškinimas
„Smulkiau galima pasiskaityti straipsnyje K. Račkaitis. Gedimino sapnui graži sukaktis – 700 metų“
2. „... arba pasiūlant gerus mainus „dvasiniams“ vadovams“
2017 liepos 17 d. Raudondvaryje, Kauno r. vykusioje krivūlėje Į klausimą kodėl Romuva nieko nedaro, kad būtų išsaugotas aukuras ant Trijų kryžių kalno Vilniuje, Inija Trinkūnienė atsakė, kad savivaldybė vietoj šios vietos pasiūlė tris kitas vietas. Įtariu, kad aukurą prižiūrinčios vaidilės nuomonės atsiklausta nebuvo. Vaidilų rate, kiek žinau, irgi klausimas nebuvo svarstomas.
Tai ne vienintelis atvejas, kuomet „iš viršaus“ nusprendžiama visiškai nepasidomint tikinčiųjų nuomone. Pavyzdžiui, Inijos Trinkūnienės, Valdo Puko ir keletos kitų susireikšminusių žmonių pagalba baigiama nunešti Kauno Santakos aukuras. Plačiau apie tai vėliau.
3. Tai krikščionių dievas Jėzus Kristus lietuviams netinka?
Į tą klausimą atsako pati bibliją. Evangelijoje pagal Matą 10 skyriuje užsimenama, o 15 skyriuje gana nuodugniai Jėzus besikreipiančiai Kanaano (ne Izraelio) moteriai išaiškina (Mt 15:24), kad „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis¤“. Tik moteriai atsižadėjus savo savasties (pardavus sielą) Jėzus jai padeda. Bet čia pat moterį sulygina su šunimi. Lietuvoje, deja, irgi labai daug vizginančių uodegą vienam ar kitam šeimininkui.
Svarbiausias mūsų protėvių gyvenimo principas – gyventi su Sąžine darnoje su Gamta.
Žmonių rašyti įstatymai, kurie šiandien suprantami kaip norma, tapo būtinais tik tuomet, kai bendro susitarimo pasiekti tapo nebeįmanoma ir atsirado būtinybė priversti niekšus neperžengti pavojingų gyvybei ribų.
Sąžinė – tai buvo bendras elgesio supratimas, kurį žmogus gaudavo per motinos pieną, tėvo pavyzdį, močiutės pasaką, riešutą pūslėtame senelio delne. Sąžinė buvo tuo dalyku, kurį protėviai vertino labiau už gyvybę. Kai žmonės atsisakė tradicijos, protėvių papročių, jie tapo tikrais pagonimis, atskalūnais, ir jiems teko susikurti savo bendruomenėse tokius sambūvio principus, normas, kad jie leistų bendruomenėms išlikti. Tie, kurie ėmėsi iniciatyvos, atsakomybės kurti tas normas, padalijo jas į dvi dalis: saviems ir svetimiems. Saviems – etika, svetimiems – moralė.
Tačiau išaušo diena, kai tos netobulos – nes netobulų žmonių sukurtos – etinės moralinės normos tapo nebegyvybingos, ir pakilo įstatymų saulė. Įstatymai – tik nusikaltėliams skirta gyvenimo norma, nes joje numatyta bausmė už nepaklusnumą- administracinė, civilinė arba baudžiamoji atsakomybė. Kai žmogus gyvena pagal sąžinę, materiali atsakomybė – beprąsmė. Sąžiningas žmogus gi nieko nebijo, tik paklusta savo Sąžinei. Mirtis arba smierčia jam – tik mieros pasikeitimas. Tai lyg išėjimas pro duris – Pilėnai to puikus pavyzdys. O kas gali būti baisiau už mirtį neišprusėliui?..
Gyvenančiam pagal Sąžinę smulkmenų šiame gyvenime nėra. Jis viskam turi apsčiai laiko, visiems aplinkui save skiria tiek dėmesio, kiek jis to nusipelno, tiek kuriantiems, tiek ir griaunantiems.
Nebaudžiamas blogis auga – vienas iš gyvenančių pagal sąžinę principų. Jei matai kažką darant blogai ir nieko nedarai – tampi jo bendrininku ir tampi atsakingu už visas jo būsimas blogybes, net jei nežinai, kad jos atliktos. Todėl kad laiku neužkirtai blogiui kelio. Didžiausia blogis – nežinojimas, nežinojimas gimdo baimę, baimė paverčia žmogų piktu ir skatina į bet kokį veiksmą atsakyti agresija. O mūsų agresija mažina mūsų galimybę pažinti ir vėl didina nežinojimą.
Abejingumas – patikimiausias baimės ginklas. Ir, mano galva, didžiausias sąžiningo žmogaus priešas.