Romuva skelbiasi esanti mūsų senosios pasaulėžiūros skleidėja. Ir tikrai, didžioji dalis ten esančių žmonių visomis išgalėmis prie to prisideda. Tačiau judėjimą vertinti reikia ne tik pagal eilinius žmones, bet ir pagal judėjimui vadovaujančiųjų elgseną. Šiam tikslui buvo kuriamas vaizdras, kuris po to skilo į du vaizdrus, iš kurių vienas gavo pavadinimą „DALIA 3“, o kitas „NEDALIA“. Pirmajame dalinamės savo mintimis apie mūsų pasaulėžiūros išskirtinumą, o antrajame vaizdre parodoma prie kokių nesąmonių prieinama, kuomet mintys skiriasi nuo žodžių ir žodžiai nuo darbų.
PERSPĖJIMAS: Kai kurios vaizdro vietos gali būti vertinamos prieštaringai, ypač kuomet mūsų visuomenėje yra nusistovėjusi nerašyta taisyklė – viskam, kas neliečia tavęs, likti abejingu. Visgi, mano galva, abejingu žmogus negali būti. Todėl noriu peržiūrėjusių „NEDALIA“ vaizdrą paklausti, ar liktumėte abejingas, jei šalia matytumėt vykstančius negerus dalykus?
Išnašų paaiškinimai
1. Gedimino sapno aiškinimas
„Smulkiau galima pasiskaityti straipsnyje K. Račkaitis. Gedimino sapnui graži sukaktis – 700 metų“
2. „... arba pasiūlant gerus mainus „dvasiniams“ vadovams“
2017 liepos 17 d. Raudondvaryje, Kauno r. vykusioje krivūlėje Į klausimą kodėl Romuva nieko nedaro, kad būtų išsaugotas aukuras ant Trijų kryžių kalno Vilniuje, Inija Trinkūnienė atsakė, kad savivaldybė vietoj šios vietos pasiūlė tris kitas vietas. Įtariu, kad aukurą prižiūrinčios vaidilės nuomonės atsiklausta nebuvo. Vaidilų rate, kiek žinau, irgi klausimas nebuvo svarstomas.
Tai ne vienintelis atvejas, kuomet „iš viršaus“ nusprendžiama visiškai nepasidomint tikinčiųjų nuomone. Pavyzdžiui, Inijos Trinkūnienės, Valdo Puko ir keletos kitų susireikšminusių žmonių pagalba baigiama nunešti Kauno Santakos aukuras. Plačiau apie tai vėliau.
3. Tai krikščionių dievas Jėzus Kristus lietuviams netinka?
Į tą klausimą atsako pati bibliją. Evangelijoje pagal Matą 10 skyriuje užsimenama, o 15 skyriuje gana nuodugniai Jėzus besikreipiančiai Kanaano (ne Izraelio) moteriai išaiškina (Mt 15:24), kad „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis¤“. Tik moteriai atsižadėjus savo savasties (pardavus sielą) Jėzus jai padeda. Bet čia pat moterį sulygina su šunimi. Lietuvoje, deja, irgi labai daug vizginančių uodegą vienam ar kitam šeimininkui.
Dešimtasis seminaras, atsispiriantis į Antano Baranausko Anykščių šilelio eilutes, skiriamas šventumo pajautai, kuri yra prigimtinio žinojimo ir bendrystės dalis, veikia žmogaus tapatybę ir yra įvairiais ryšiais susijusi su vietomis. Sujungiant tai, kas jau kalbėta ir svarstyta, šiandien keliamas klausimas, kaip šventumas reiškiasi prigimtinėje kultūroje, kaip jis atpažįstamas, jaučiamas ir išgyvenamas. Ar šventumo pajauta yra įgimta, ar ji ‒ kultūros įdiegtas santykio su aplinka būdas? Ar šventumo išgyvenimas keičiasi, priklausomai nuo gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros? Koks jis lietuvių prigimtinėje kultūroje?